Trečiadienį (birželio 21 d.) žurnale „PLOS One“ paskelbtame tyrime teigiama, kad La Roche-Cotard urve, esančiame už 240 km į pietvakarius nuo Paryžiaus, mokslininkai išanalizavo nefigūrinių ženklų seriją, kurie, kaip manoma, buvo padaryti senovės žmonių pirštais.
Iki XIX a. pabaigos urvas buvo užverstas nuosėdomis. Šiuolaikinių kasinėjimų metu šioje vietoje rasta daug akmeninių įrankių, kurių stilius siejamas su neandertaliečiais – o tai leidžia manyti, kad būtent jie sukūrė šį uolų meną.
Senovinis figūrinis menas, įskaitant sienų tapybą, yra gerai žinomas Europoje: žirgų, liūtų ir rankų atspaudų piešiniai yra garsūs 35 000 metų senumo viršutinio (vėlyvojo) paleolito kultūros pavyzdžiai.
Ilgus dešimtmečius tyrėjai manė, kad šie kūriniai yra šiuolaikinio žmogaus elgesio bruožai – tačiau pastaruoju metu Europoje ir kitose pasaulio vietovėse tyrėjai atrado senesnių daiktų ir meno pavyzdžių – pavyzdžiui, 51 000 metų senumo neandertaliečių sukurtą raižytą kaulą Vokietijoje. Tačiau 45 500 metų senumo šerno piešinys Indonezijoje ir 73 000 metų senumo grotažymes primenantis piešinys Pietų Afrikoje vis dar priskiriamas mums, Homo sapiens.
La Roche-Cotard urve tyrėjai rado aštuonias plokštes su daugiau kaip 400 abstrakčių linijų ir taškų pėdsakų. Tyrėjai šiuos pėdsakus vadina graviūromis – nes jie rodo sąmoningą medžiagos pašalinimą įrankiu arba pirštu. „Šis medžiagos pašalinimas nėra nei atsitiktinis, nei utilitarinis“, – rašoma tyrime, o veikiau „tyčinis ir kruopštus“.
Norėdami išsiaiškinti, kaip buvo padarytos graviūros, mokslininkai panašioje oloje atliko eksperimentą, kurio metu vienas žmogus pirštais, kaulo, medžio, medžio, elnio rago, kankorėžio ir metalo gabaliukais ant uolos sienos kūrė žymes. Tada kitas asmuo užfiksavo, kaip tie ženklai atrodė, ir, naudodamas fotogrametrijos metodus – techniką, kai naudojant šimtus nuotraukų sukuriami virtualūs 3D modeliai – palygino eksperimentinius ženklus su originaliais priešistoriniais.
Tyrėjai padarė išvadą, kad eksperimentinės pirštų žymės buvo panašiausios į priešistorines graviūras.
Tyrėjai taip pat nenustatė tiesioginio ryšio tarp daugybės oloje aptiktų akmeninių įrankių ir graviūrų – o tai dar labiau patvirtina išvadą, kad neandertaliečiai graviūras kūrė pirštais, kaip ir tyrėjai.
Didžiąją dalį raižinių ant urvo sienos sudaro linijos, padarytos žmogui lygiai perbraukus pirštais per dumblu padengtą sieną.
Siekdami patikslinti datą, kada buvo naudojamasi urvu, ir išsiaiškinti, ar pirštų graviūros yra šiuolaikinių žmonių, ar neandertaliečių, tyrėjai naudojo optiškai stimuliuotą liuminescenciją, kad nustatytų, kada nuosėdos paskutinį kartą buvo veikiamos dienos šviesos. Analizė atskleidė, kad urvas užsivėrė mažiausiai prieš 57 000 metų – ir galbūt net prieš 75 000 metų.
Šios ankstyvos datos reiškia, kad „labai mažai tikėtina“, jog anatomiškai modernūs žmonės turėjo galimybę patekti į urvo vidų – nes dabartiniai duomenys rodo, kad Prancūzijoje jų nebuvo bent prieš 54 000 metų, o neandertaliečiai čia pasirodė maždaug prieš 330 000 metų. „Darome išvadą, kad LR-C graviūros yra vienareikšmiški neandertaliečių abstraktaus dizaino pavyzdžiai“, – rašė jie.
Paleolito archeologė April Nowell iš Viktorijos universiteto Kanadoje, nedalyvavusi šiame tyrime, sako, kad „šis tyrimas yra svarbus, nes praplečia [pirštų] pėdsakų senumą ir pirmą kartą juos susieja su kita homininų rūšimi nei Homo sapiens“.
Tačiau šių raižinių reikšmė lieka neaiški. „Nors pirštų pėdsakai La Roche-Cotare yra aiškiai tyčiniai, – rašo tyrėjai, – mes negalime nustatyti, ar jie atspindi simbolinį mąstymą“.
A. Nowell sutiko, kad „šie piešiniai nebūtinai turi būti simboliniai, kaip ir tais atvejais, kai kas nors paplūdimyje smėlyje nubrėžia pirštų pėdsakus“. Vis dėlto raižiniai yra svarbi nauja informacija apie mūsų giminaičių neandertaliečių, kurių kultūra buvo sudėtingesnė ir įvairesnė, nei manyta anksčiau, elgesį.
Parengta pagal „Live Science“.
