1911 m. rudenį nuo ledyno Grenlandijos pietvakariuose atsiskyrė didžiulis ledo gabalas. Per kelis ateinančius mėnesius jis, nešinas vandens ir vėjo, slinko į pietus, pamažu tirpdamas.
Tuomet šaltą, bemiegę 1912 m. balandžio 14 d. naktį 125 m ilgio ledkalnis susidūrė su keleiviniu laivu „Titaniku“, kuris pirmą kartą plaukė iš Sautamptono Jungtinėje Karalystėje į Niujorką (JAV). Per mažiau nei tris valandas laivas nuskendo, nusinešdamas daugiau nei 1 500 keleivių ir įgulos narių gyvybes. Dabar laivo nuolaužos guli beveik 3,8 km gylyje.
Ledkalniai vis dar kelia pavojų laivybai – 2019 m. kovo-rugpjūčio mėnesiais 1 515 ledkalnių dreifavo pakankamai toli į pietus, kad patektų į transatlantinius laivybos kelius. Tačiau „Titaniko“ paskutinio poilsio vieta kelia savų pavojų, todėl apsilankymai prie garsiausio pasaulyje laivo nuolaužos yra nemenkas iššūkis.
Dingus penkių žmonių povandeniniam laivui, kuriuo į kelionę prie „Titaniko“ nuolaužų buvo plukdomi keleiviai, BBC nagrinėja, koks yra šis vandenyno dugno regionas.
Navigacija gelmėse
Vandenyno gelmėse tamsu. Saulės šviesą labai greitai sugeria vanduo, todėl ji negali prasiskverbti giliau nei maždaug 1 000 m nuo paviršiaus. Už šios ribos vandenyną gaubia amžina tamsa. Būtent dėl šios priežasties „Titanikas“ yra regione, vadinamame „vidurnakčio zona“.
Ankstesnių ekspedicijų į laivo nuolaužų vietą dalyviai aprašė, kaip daugiau nei dvi valandas buvo leistasi visiškoje tamsoje, kol vandenyno dugnas staiga pasirodė po povandeninio laivo šviesomis.
Kadangi matomumas yra labai apribotas, nes sunkvežimio dydžio povandeninis laivas apšviečia tik kelis metrus, orientuotis tokiame gylyje yra sudėtinga užduotis, todėl jūros dugne lengva pasimesti, rašo BBC.
Tačiau detalūs „Titaniko“ nuolaužų vietos žemėlapiai, sudaryti dešimtmečius atliekant didelės raiškos skenavimą, gali padėti nustatyti kelio taškus, kai pamatomi objektai. Sonaras – prietaisas povandeniniams kūnams aptikti – taip pat leidžia įgulai rasti objektus, esančius už nedidelio povandeninio laivo skleidžiamo šviesos šaltinio ribų.
Povandeninių laivų pilotai taip pat naudojasi inercinės navigacijos metodu, kai naudojant akcelerometrų ir giroskopų sistemą stebima jų padėtis ir orientacija žinomo pradinio taško ir greičio atžvilgiu. „OceanGate“ povandeniniame aparate „Titanas“ yra moderni savarankiška inercinės navigacijos sistema, galinti nustatyti gylį ir laivo greitį.
Nepaisant to, ankstesnių kelionių į „Titaniką“ su „OceanGate“ keleiviai pasakojo, kad pasiekus vandenyno dugną rasti kelią „Titaniko“ link yra labai sunku. Televizijos komedijų scenaristas Mike Reissas BBC pasakojo: „Kai pasieki dugną, iš tikrųjų nežinai, kur esi. Turėjome aklai blaškytis po vandenyno dugną, žinodami, kad „Titanikas“ yra kažkur ten, bet ten tokia tamsa, kad didžiausias po vandenynu esantis daiktas buvo vos už 500 jardų (460 metrų) o mes jo ieškojome 90 minučių.“
Grėsmingos gelmės
Kuo giliau objektas leidžiasi, tuo labiau didėja jį supančio vandens slėgis. Jūros dugne, 3 800 m po vandeniu, „Titanikas“ ir visa, kas yra aplink, patiria maždaug 40 MPa slėgį, kuris yra 390 kartų didesnis nei paviršiuje.
„Tai maždaug 200 kartų didesnis slėgis nei automobilio padangoje, – BBC sakė Stokholmo universiteto vandenynų tyrėjas Robertas Blasiakas. – Todėl reikia povandeninio laivo, kurio sienelės būtų tikrai storos.“
Iš anglies pluošto ir titano pagamintos povandeninio laivo „Titano“ sienelės suprojektuotos taip, kad jo didžiausias darbinis gylis būtų 4 000 m.
Dugno srovės
Vandenyno gelmes skalauja povandeninės srovės. Nors paprastai jos nėra tokios stiprios kaip paviršinės, vis dėlto jose gali judėti dideli vandens kiekiai. Šias sroves gali lemti paviršiuje pučiantys vėjai, potvyniai ir atoslūgiai arba vandens tankio skirtumai, atsirandantys dėl vandens temperatūros ir druskingumo.
Informacija apie povandenines sroves aplink „Titaniką“ gauta atlikus tyrimus, kurių metu buvo tiriami jūros dugno srovių modeliai ir kalmarų judėjimas aplink sudužusį laivą.
Yra žinoma, kad dalis „Titaniko“ nuolaužų yra netoli tos jūros dugno dalies, kurią veikia šalto, į pietus tekančio vandens srovė. Šios „dugno srovės“ tėkmė vandenyno dugno nuosėdose ir dumble sukuria bangas ir raštus, kurie leidžia mokslininkams suprasti jos stiprumą. Dauguma šių srovių jūros dugne aptiktų darinių yra susiję su palyginti silpnomis arba vidutinio stiprumo srovėmis.
Smėlio raštai palei rytinį „Titaniko“ nuolaužų lauko pakraštį rodo, kad dugnu teka rytų – vakarų krypties srovė, o pagrindinėje nuolaužų vietoje, mokslininkų teigimu, srovės krypsta iš šiaurės vakarų į pietvakarius, galbūt dėl didesnių nuolaužų dalių, galinčių pakeisti srovės kryptį.
Maždaug į pietus nuo laivo priekinės dalies srovės atrodo ypač permainingos – nuo šiaurės rytų iki šiaurės vakarų ir pietvakarių.
Daugelis ekspertų mano, kad dėl šių srovių poveikio „Titaniko“ nuolaužos galiausiai bus palaidotos nuosėdose.
Jūrų archeologas Gerhardas Seiffertas, neseniai vadovavęs ekspedicijai, kurios metu buvo atliekama didelės raiškos „Titaniko“ nuolaužų skenavimo operacija, BBC sakė, kad nemano, jog srovės šioje vietovėje yra pakankamai stiprios, kad keltų pavojų povandeniniam laivui, jei tik jis turi elektros energijos.
„Nemanau, kad srovės keltų grėsmę kokiai nors veikiančiai giliavandenei transporto priemonei „Titaniko“ vietoje“, – sako jis. „Srovės... mūsų kartografavimo projekto kontekste buvo iššūkis tiksliam kartografavimui, o ne pavojus saugumui.“
Laivo duženų vieta
Daugiau nei 100 metų jūros dugne praleidęs „Titanikas“ palaipsniui sunyko. Pirminis laivo dalių smūgis į jūros dugną iškraipė dideles nuolaužų dalis. Laikui bėgant mikrobai, besimaitinantys laivo geležimi, suformavo ledukų formos „rūdis“ ir pagreitino nuolaužų irimą. Mokslininkai apskaičiavo, kad dėl didesnio bakterijų aktyvumo laivagalyje – daugiausia dėl didesnės žalos, kurią jis patyrė atsitrenkus į ledkalnį – laivas nyksta 40 metų greičiau nei priekinė dalis.
„Dužena nuolat griūva, daugiausia dėl korozijos, – sako G.Seiffertas. – Kasmet po truputį. Tačiau kol laikomasi saugaus atstumo – jokio tiesioginio kontakto, lindimo pro angas – jokios žalos nesitikima.“
Nuosėdų srautai
Nors tai labai mažai tikėtina, praeityje buvo žinoma, kad staigūs nuosėdų srautai jūros dugnu sugadina ir net nuneša vandenyno dugne esančius žmogaus sukurtus objektus.
Didžiausius tokius įvykius sukelia seisminiai reiškiniai, pavyzdžiui, žemės drebėjimai. Vis dažniau suvokiama šių įvykių keliama grėsmė, nors nėra jokių požymių, kad toks įvykis susijęs su povandeninio laivo „Titanas“ dingimu.
Metams bėgant mokslininkai nustatė požymių, kad jūros dugną aplink „Titaniko“ nuolaužas tolimoje praeityje paveikė didžiulės povandeninės nuosėdos. Atrodo, kad didžiuliai nuosėdų kiekiai sukūrė tai, ką mokslininkai vadina „nestabilumo koridoriumi“. Tačiau jie įvyksta itin retai, sako Kanados geologinės tarnybos mokslininkas Davidas Piperis, daug metų tyrinėjęs jūros dugną aplink „Titaniką“. Tokius įvykius jis lygina su Vezuvijaus ar Fudži kalno išsiveržimu, kurie jie gali pasikartoti maždaug kartą per dešimtis ar šimtus tūkstančių metų.
Kitas reiškinys, kai vanduo prisipildo nuosėdų ir teka žemyn žemyno šlaitu, pasitaiko dažniau ir juos gali sukelti audros. „“Nustatėme, kad jie kartojasi gal kas 500 metų, – sako D.Piperis.
Tačiau ir G.Seiffertas, ir D.Piperis sako, kad mažai tikėtina, jog toks įvykis galėjo turėti įtakos povandeninio laivo „Titano“ dingimui.
Aplink nuolaužų vietą egzistuoja ir kitų geologinių savybių, kurios dar yra neištirtos. Pavyzdžiui, ankstesnės „OceanGate“ ekspedicijos prie „Titaniko“ metu Paulas-Henry Nargeoletas – buvęs Prancūzijos karinio jūrų laivyno naras ir povandeninio laivo pilotas – 1996 m. apžiūrėjo paslaptingą objektą, kurį užfiksavo sonaru. Paaiškėjo, kad tai uolėtas rifas, apaugęs jūrų gyvūnija.
Nors dingusio laivo paieškos tęsiasi, yra nedaug užuominų apie tai, kas galėjo nutikti „Titanui“ ir jo įgulai.
Parengta pagal BBC.
