Deja, nėra tiesioginių būdų pamatyti Žemės branduolio. Giliausia kada nors iškasta skylė, kuri buvo pavadinta „įėjimu į pragarą“, buvo 12 263 metrų gylio – iki prasiskverbimo pro Žemės plutą į po ja esančius sluoksnius dar toli, tačiau pasitelkus seisminės tomografijos metodą galima gana efektyviai pažvelgti po Žemės paviršiumi.
Kai įvyksta žemės drebėjimas, energijos bangos sklinda visomis kryptimis. Matuodami virpesius iš kelių paviršiaus vietų, mokslininkai gali sudaryti Žemės vidaus žemėlapį. Kadangi Žemės uolienos ir skysčiai yra skirtingo tankio, bangos jomis sklinda skirtingu greičiu, todėl geologai gali nustatyti, per kokią medžiagą sklinda bangos.
Pradėjus naudoti šį metodą buvo rastos dvi didelės ir keistos struktūros. Šiose srityse, paprastai vadinamose „dėmėmis“, bangos keliauja lėčiau nei per aplink esančią apatinę mantiją. Manoma, kad po Afrika esanti sritis, vadinama „Tuzo“, yra maždaug 800 km aukščio, o tai prilygsta maždaug 90 Everesto kalnų.
Taigi, kas yra šios dėmės? Deja, vis dar nėra vienareikšmio atsakymo, tačiau egzistuoja keletas pagrįstų idėjų. Atsižvelgiant į tai, kad objektai yra tankesni už juos supančią mantiją, daroma prielaida, kad jie yra sudaryti iš kitos medžiagos, nors vien pagal seisminės tomografijos duomenis negalima tiksliai pasakyti nei kas tai yra, nei tikslaus medžiagos tankio.
Pagrindinė hipotezė yra ta, kad tai yra vandenyninės plutos sankaupos, subdukuotos per milijardus metų. Kita teorija teigia, kad tai senovinės planetos liekanos.
Tėja yra hipotetinė Marso dydžio planeta, kuri, kaip manoma, maždaug prieš 4,5 mlrd. metų atsitrenkė į Žemę ir nuo jos atsiskyrė uolienos, kurių užteko, kad susidarytų Mėnulis. Buvo iškelta prielaida, kad dėmės iš tikrųjų yra pačios Tėjos dalys – tiksliau, tankesnė planetos mantija, kuri susidūrimo metu susimaišė su Žemės mantija. 2021 m. komanda sumodeliavo šio scenarijaus modelį ir nustatė, kad Tėjos mantija galėtų išlikti tik tuo atveju, jei būtų 1,5–3,5 proc. tankesnė už Žemę.
Nors kol kas tiksliai nežinoma, kas yra šios dėmės, po mūsų kojomis esančių medžiagų tyrimo metodai nuolat tobulėja. Todėl galima tikėtis, kad tik laiko klausimas, kada šias sritis galėsime tiksliai įvardinti, o ne vadinti jas paslaptingomis, giliai po kojomis slypinčiomis dėmėmis, rašo „IFLScience“.
