Deja vu yra prancūziškas posakis, reiškiantis „jau matytas“, kurį 1876 m. laiške savo knygos redaktoriui (o vėliau ir pačioje knygoje „L'avenir des sciences psychiques“, liet. „Ateities psichologija“) pirmą kartą pavartojo prancūzų filosofas Emile Boiracas.
Deja vu – tai jausmas, kad kažkas, ką žmogus šiuo metu patiria, jau buvo įvykę praeityje. Ekspertai šį reiškinį vadina atminties iliuzija, apimančia pažįstamumo ir nepažįstamumo jausmus, rašoma knygoje „Psychology of Learning and Motivation“. Ši iliuzija sukuria pojūtį, kad išgyvenama patirtis yra pažįstama, tačiau kartu jaučiamas pojūtis, kad šis pažįstamumo jausmas yra netikslus, todėl atsiranda pojūčių priešprieša. Knygoje teigiama, kad apie du trečdaliai žmonių teigia patyrę deja vu, o su amžiumi tokių epizodų dažnumas mažėja.
Kai kurie žmonės praneša, kad deja vu patiria taip dažnai, kad tai jiems kelia nerimą. Pranešimuose teigiama, kad tokius atvejus gali sukelti piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis, migrena ir nerimas, taip pat depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimas – psichikos būsena, kai žmogus jaučiasi atitrūkęs nuo savo kūno ar aplinkos. Tačiau manoma, kad dažniausia tokio dažno deja vu priežastis yra smilkininės skilties epilepsija. Mokslininkai mano, kad bent jau epilepsijos atveju deja vu epizodai gali atsirasti dėl priepuolių smegenų smilkininėje skiltyje arba dėl smegenų sričių, susijusių su atminties saugojimu ir atkūrimu – pavyzdžiui hipokampo ir parahipokampo disfunkcijos.
Tačiau atsižvelgiant į tai, kad deja vu patiria ir epilepsija ar kitomis ligomis nesergantys asmenys, turi būti ir kitų paaiškinimų, kodėl atsiranda šis keistas jausmas.
„Deja vu gali atsirasti tada, kai dabartinė situacija labai primena anksčiau patirtą, bet pamirštą patirtį, – sako neuropsichiatrė Ooha Susmita. – Nauja situacija gali būti panaši į praeities įvykį, todėl gali atsirasti pažįstamumo jausmas, tačiau kartu neprisimenamos konkrečios praeities įvykio detalės.“
Ji priduria, kad deja vu gali atsirasti dėl mūsų smegenų bandymo įprasminti šiuos pastebėtus panašumus ir sukurti atpažinimo jausmą, net jei negalime sąmoningai prisiminti pirminės patirties.
Istoriškai mokslininkams sunkiai sekėsi atkurti deja vu laboratorijoje – nes sunku nustatyti dirgiklius, galinčius sukelti šį jausmą. Tačiau jie rado būdų, kaip įveikti šį iššūkį. Pavyzdžiui, 2010 m. Lidso universiteto (Anglija) tyrėjai pranešė, kad savanoriams deja vu buvo sukeltas pasitelkiant hipnozę.
2012 m. žurnale „Consciousness and Cognition“ paskelbtame tyrime Kolorado valstijos universiteto kognityvinės psichologijos profesorė Anne Cleary ir jos komanda naudojo virtualiosios realybės (VR) įrangą, kad ištirtų hipotezę, jog žmonės gali patirti deja vu, kai aplinkos išdėstymas yra panašus į praeityje matytą – bet tik tuo atveju, jei jie neprisimena, kad tokią aplinką matė anksčiau. Tai vadinama „Geštalto familiarumo hipoteze“ (angl. „Gestalt familiarity hypothesis“), grindžiama daiktų išdėstymu aplinkoje.
Savo eksperimente A.Cleary ir jos komanda bandė sukelti deja vu dalyviams, kurie pasitelkę VR įrangą turėjo lankytis virtualiose vietose. Kai kurių vietų erdvinis išdėstymas buvo vienodas – pavyzdžiui, sienos ir baldai buvo tose pačiose vietose. Komanda nustatė, kad žmonės buvo labiau linkę patirti deja vu jausmą tada, kai atsidurdavo aplinkoje, kurios dizainas buvo panašus į praeityje matytą, bet konkrečiai neprisimenamą.
Kita teorija teigia, kad deja vu atsiranda dėl suvokimo spragų, rašoma „Psychology of Learning and Motivation“. Suvokimo spragos atsiranda tada, kai smegenys du kartus apdoroja tuos pačius jutiminius signalus. Pirminio proceso metu signalas yra trumpas ir dažnai sąmonėje lieka nepastebėtas. Būtent dėl šio nepastebėto signalo antrojo proceso metu – kuris seka beveik iš karto po pirmojo – patiriamas deja vu jausmas.
2016 m. Škotijos Sent Andruso universiteto psichologijos ir neuromokslų mokyklos dėstytojas Akira O'Connoras pristatė tyrimus, kurie leido daryti prielaidą, kad deja vu jausmą sukelia smegenys, taisydamos atminties klaidas, rašo „New Scientist“.
A.O'Connoras ir jo komanda naudojo smegenų skenavimo metodą, vadinamą funkcinę magnetinio rezonanso tomografiją – kad laboratorijoje patikrintų, kurios smegenų dalys yra aktyvios, kai patiriamas deja vu jausmas. Jų rezultatai parodė, kad aktyvus buvo ne hipokampas – pagrindinė smegenų sritis, atsakinga už atminties atkūrimą, bet prefrontalinė žievė – sritis, dalyvaujanti sprendžiant prieštaravimus tarp to, ką prisimename patyrę, ir to, ką iš tikrųjų patyrėme.
Pasak A.O'Connoro, ši smegenų sritis, kai atsiranda toks nesutapimas, siunčia signalą. Tai paaiškintų, kodėl deja vu dažniau pasitaiko jauniems nei seniems žmonėms. Žmogui senstant deja vu pasitaiko ne taip dažnai, nes „bendra tikrinimo sistema silpnėja“ – todėl žmogui tampa sunku atpažinti klaidingus prisiminimus.
Nėra visuotinai pripažintos mokslinės teorijos, kuri paaiškintų deja vu reiškinio mechanizmą. Norint paaiškinti šį paslaptingą pojūtį, reikia atlikti daugiau tyrimų, sako O.Susmita.
„Svarbu pažymėti, kad deja vu yra įprasta patirtis ir nėra laikoma kokios nors pagrindinės medicininės ar psichologinės būklės požymiu, – teigia O.Susmita. – Nors per daugelį metų mūsų supratimas apie deja vu pažengė į priekį, jis išlieka sudėtingu ir intriguojančiu reiškiniu, kuris tebėra mokslinių tyrimų objektas. Reikia atlikti tolesnius tyrimus, kad būtų galima išsiaiškinti tikslius mechanizmus, susijusius su deja vu“.
Parengta pagal „Live Science“.
