Šis atradimas buvo padarytas naudojant panašius pusmėnulio formos įtaisus, skirtus mėtyti specialias ietis į lankinio šaudymo taikinius. Šių bandymų sėkmė leidžia manyti, kad iš elnio ragų pagaminti ir „atvirais žiedais“ vadinami objektai kadaise buvo pritvirtinti prie dabar jau supuvusių medinių ietsvaidžių – įrankių, kuriais buvo padidinamas ieties skrydžio greitis ir atstumas, teigiama žurnale „Journal of Paleolithic Archaeology“ paskelbtame tyrime.
Nors atradimas nebuvo patvirtintas radus pačią paleolito ietsvaidę su pritvirtintais atviraisiais žiedais, atradimo teisingumu tyrėjai „daugiausia įsitikino patys“, sako Kanzaso universiteto (JAV) archeologijos doktorantas tyrimo bendraautorius Justinas Garnettas, atlikęs tyrimą kartu su to paties universiteto archeologu Fredericu Selletu.
„Žiedai paimti iš tokių vietų, kuriose buvo atliekama įrankių techninė priežiūra, jie atrodo kaip pirštų kilpos ir gerai veikia kaip pirštų kilpos, – aiškina J. Garnettas. – Vis dėlto, priešistoriniams artefaktams priskirdami funkcijas visada turėtume būti atsargūs – visada yra tikimybė, kad galime suklysti“.
Pirštų kilpos
Pirmasis atviras žiedas buvo aptiktas tarp kitų viršutinio (vėlyvojo) paleolito radinių Le Placard urve pietvakarių Prancūzijoje 1870-aisiais. Nuo to laiko Prancūzijoje rasta dar 10 tokių radinių, taip pat vienas „preformos“ egzempliorius – atviras žiedas, kuris buvo akivaizdžiai drožtas, bet vis dar neatskirtas nuo likusios rago dalies.
Tiesiogiai datuotas tik šis žiedas – ir panašu, kad jį maždaug prieš 21 000 metų pagamino ankstyvieji šiuolaikiniai žmonės, priklausantys Madleno kultūrai.
Kiekvienas atviras žiedas yra kiek daugiau nei 3 cm aukščio ir maždaug 5 cm ilgio. Kiekvienas iš dviejų galų turi horizontalų elementą, suteikiantį žiedui graikiškos raidės „omega“ formą. Kai kurie archeologai kėlė prielaidą, kad žiedai galėjo būti papuošalai arba drabužių užsegimai.
Tačiau J. Garnettui, kuris daugiau nei 20 metų gamina ietmėtes, ši forma atrodo išskirtinė. „Man visada patiko gaminti daiktus rankomis ir užsiimti tokiomis sporto šakomis kaip šaudymas iš lanko, – pasakoja jis. – Kai pamačiau atviro žiedo nuotrauką, iškart pagalvojau, kad jis panašus į piršto kilpą, vien remdamasis savo patirtimi replikuojant bei naudojant ietmėtes.
Ietmėtės
Ietmėtė arba atlatlas – tai medinis kotas su kabliu ar smaigaliu gale, kuris tvirtinamas prie ieties. Įrankis suteikia naudotojui papildomą sverto jėgą, todėl jie gali tiksliai ir dideliu greičiu mesti sunkią ir ilgą ietį. Keliose paleolito radimvietėse yra rasta kaulinių atplaišų – o tai rodo, kad šį ginklą medžiotojai plačiai naudojo jau maždaug prieš 20 000 metų.
„Didelių medžiojamųjų gyvūnų medžioklei skirtas ietis pagaminti lengviau nei patikimą panašios galios lanką“, – sako J .Garnettas.
Naujajame tyrime taip pat aprašomi tyrėjo eksperimentai su atvirų žiedų kopijomis – pagamintomis iš galvijų kaulų, briedžio ragų ir 3D spausdintuvu atspausdinto plastiko – kurias tyrėjas tvirtino prie ietmėčių replikų.
J. Garnettas metus laiko naudodamas ietmėtę mėtė ietis į lankinio šaudymo taikinius, ir gautus rezultatus susiejo su ankstesnių tyrimų rezultatais. Jis nustatė, kad atviri žiedai gerai veikė kaip pirštų kilpos ir galėjo būti geresni ir patvaresni nei kilpos, pagamintos tiesiog iš gyvūnų odos. Eksperimentai taip pat parodė, kad replikų nusidėvėjimas buvo panašus į atvirųjų žiedų nusidėvėjimą.
Naujasis tyrimas „yra žavus“, sako Briuselio Laisvojo universiteto archeologas Pierre'as Cattelainas, kuris yra paleolito medžioklės ietimis ir lankais ekspertas. Jis naujausiame tyrime nedalyvavo.
Tačiau ekspertas prisiminė, kad praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje buvo užsiminęs, jog atvirieji žiedai galėjo būti ietmėčių pirštų kilpos. Tačiau jo hipotezė „tuo metu nebuvo priimta“, teigia P.Cattelainas. „Taigi, visiškai sutinku su šio straipsnio autoriais dėl interpretacijos ir išvadų“, – apibendrina mokslininkas.
Parengta pagal „Live Science“.
