Maždaug prieš 5,5 mln. metų keletas išnykusių dramblių protėvių gomofoterų (angl. gomphothere) žuvo dabar jau išnykusioje priešistorinėje upėje šiaurinėje Floridos dalyje arba jos apylinkėse. Nors tikėtina, kad gyvūnai žuvo skirtingu laiku – kelių šimtų metų skirtumu – jų kūnai vis dėlto atsidūrė toje pačioje vietoje, kur išbuvo palaidoti po žeme iki 2022 m. pradžios.
Tuo metu Montbruko fosilijų kasykloje komanda rado gomofoterų skeletų dalių. Fragmentų ir pavienių kaulų ten buvo rasta ir anksčiau, todėl nebuvo pagrindo įtarti, kad tai kažkas neįprasto. Tada, po kelių dienų, savanoriai atkasė tai, kas atrodė kaip didžiulė sąnarinė pėda. Vėliau atlikus tyrimus paaiškėjo, kad tai alkūnkaulis ir stipinkaulis, priklausę dideliam gomofoteriui. Netrukus buvo rastas ir visas skeletas. Komandai tai buvo nepaprastai jaudinantis atradimas, sako mokslininkai.
„Tai vienintelis toks radinys gyvenime, – teigia Floridos gamtos istorijos muziejaus stuburinių paleontologijos kuratorius Jonathanas Blochas. – Tai pats detaliausias šio laikotarpio gomofotero skeletas Floridoje ir vienas baigčiausių skeletų Šiaurės Amerikoje.“
Tačiau netrukus paaiškėjo, kad nugaišęs gyvūnas buvo ne vienas. Galiausiai komanda atkasė pilnus vieno suaugusiojo ir mažiausiai septynių jauniklių skeletus.
Kad komanda galėtų tiksliai nustatyti gyvūnų dydžius, reikia atlikti daugiau darbų, tačiau J.Blochas mano, kad suaugusio egzemplioriaus ūgis buvo apie 2,4 m. Tai yra maždaug šiuolaikinio Afrikos dramblio dydis – ir rekordinis vietinio gomofotero egzemplioriaus dydis.
„Šiuolaikiniai drambliai keliauja bandomis ir gali labai saugoti savo jauniklius, – aiškina Floridos muziejaus stuburinių paleontologijos kolekcijos vadovė Rachelė Narducci, – tačiau nemanau, kad tai buvo toks atvejis, kad jie visi žuvo vienu metu. Atrodo, kad vienos ar kelių bandų nariai skirtingais laikotarpiais įstrigo šioje vietoje“.
„Montbruke niekada nesame matę nieko panašaus, – sako R.Narducci. – Paprastai šioje vietoje randame tik vieną skeleto dalį. Gomofoterai galėjo būti užstrigę upės vingyje, kur buvo sumažėjusi tėkmė“.
Gomofoterai kartu su šiuolaikiniais drambliais bendrai vadinami straubliniais. Dramblių giminaičių kadaise buvo gausu daugelyje žemynų, kol į juos neatvyko žmonės – o gomofoterai buvo viena iš įvairiausių grupių. Pirmą kartą jie atsirado Afrikoje, vėliau paplito Europoje ir Azijoje, o galiausiai per Beringo sausumos tiltą pateko į Šiaurės Ameriką. Per tą laiką jie išvystė įvairių unikalių savybių, kurios leido jiems išgyventi visur, kur jie įsikūrė.
„Visi žinome, kaip atrodė mastodontai ir gauruotieji mamutai, tačiau gomofoterus ne taip lengva suskirstyti į kategorijas, – pasakoja R.Narducci. – Jų kūno dydžiai buvo įvairūs, o ilčių forma tarp rūšių labai skyrėsi.“
Paprastai paleontologai naudoja iltis kaip būdą rūšiai identifikuoti. Montbruke rastų gomofoterų iltys turi spiralinę emalio juostą, einančią per visą ilčių ilgį. Įdomu tai, kad tuo metu egzistavo tik viena tokio rašto gomofoterų grupė, o tai leido J.Blochui ir R.Narducci identifikuoti rūšį kaip priklausančią Rhyncotherium genčiai.
„Pietų Kalifornijoje esanti fosilijų radimvietė yra vienintelė kita vieta JAV, kurioje pavyko surinkti didelį Rhynchotherium jauniklių ir suaugusiųjų pavyzdį, – sako J.Blochas. – Apie šios grupės anatomiją ir biologiją jau dabar sužinojome labai daug dalykų, kurių anksčiau nežinojome, įskaitant naujus faktus apie kaukolės formą ir iltis“.
Montbruko atradimai atveria įdomias ateities tyrimų perspektyvas ir suteikia galimybę daugiau sužinoti apie šiuos didžiulius išnykusius gyvūnus.
„Geriausia buvo dalytis šiuo atradimų procesu su daugybe savanorių iš visos Floridos valstijos, – prisimena J.Blochas. – Mūsų tikslas – surinkti šį milžinišką skeletą ir eksponuoti jį Floridos gamtos istorijos muziejuje, kur jis užims vietą greta ikoninių mamutų ir mastodontų“.
Parengta pagal „IFLScience“.
