Pasak mokslininkų, panašu, kad ši praktika pirmiausia atsirado visuomenėje, gyvenusioje teritorijose tarp Tigro ir Eufrato upių, kurios anksčiau buvo vadinamos Mesopotamija, o dabar priklauso Irakui ir Sirijai.
Anksčiau manyta, kad pirmieji bučiniai į lūpas prasidėjo Indijoje, 1500 m.pr.m.e.
Naujas išvadas, paskelbtas žurnale „Science“, paskatino senoviniai rankraščiai iš Mesopotamijos, kurie, pasak jų, anksčiau buvo nepakankamai ištirti.
Pirmą kartą užuominų apie intymų bučiavimąsi randama senoviniuose tekstuose, datuojamuose 2500 m.pr.m.e.
Pasak Kopenhagos universiteto istorijos doktoranto Troelso Punko Arböllo, šie tekstai buvo užrašyti ant molinių lentelių, kurių tūkstančiai išliko iki šių dienų.
Draugiško ar giminiško bučinio į kaktą, skruostą ar ranką tradicija egzistavo daug anksčiau ir buvo paplitusi daugelyje kultūrų. Tačiau tik Mesopotamijos tekstuose teigiama, kad tokius bučinius (į lūpas) daugiausia praktikavo susituokusios poros – tačiau jie buvo leidžiami ir kaip laisvo įsimylėjusio žmogaus ketinimų demonstravimas.
Tačiau, pasak T.P.Arböllo, tai nereiškia, kad intymus bučiavimasis buvo išrastas būtent Mesopotamijoje. Visiškai įmanoma, kad jie į ten taip pat atkeliavo iš kitur – tiesiog juos pirmieji aprašė būtent to regiono gyventojai.
„Iki šių dienų išliko daug tūkstančių šių molinių lentelių, ir jose yra aiškių pavyzdžių, kad senovėje bučiavimasis buvo laikomas romantiško intymumo dalimi, lygiai taip pat, kaip bučiavimasis galėjo būti draugystės ir šeimos santykių dalimi, – sako jis. – Todėl bučiavimąsi reikėtų vertinti ne kaip paprotį, atsiradusį tik viename regione ir iš ten išplitusį, o kaip paprotį, kuris kelis tūkstantmečius buvo praktikuojamas daugelyje senovės kultūrų.“
Tyrimai taip pat rodo, kad intymaus bučiavimosi tradicija galėjo tapti impulsu herpeso virusui ir difterijos sukėlėjams plisti. Pirmieji masiniai abiejų ligų atvejai sutampa su įpročio bučiuotis į lūpas atsiradimu.
„Yra nemažai medicininių tekstų iš Mesopotamijos, kai kuriuose iš jų minima liga, kurios simptomai panašūs į 1 tipo herpeso viruso (ŽPV-1), – sako T.P.Arböllas, kuris specializuojasi senovės medicinos srityje.
Pasak jo kolegės daktarės Sophie Land Rasmussen, nauji atradimai apie intymią senovės pasaulio praktiką padeda ne tik geriau atspindėti ankstyvojo laikotarpio istorinius įvykius ir socialinius santykius – jie taip pat suteikia įžvalgų apie ankstyvųjų ligų sukėlėjų perdavimo mechanizmus, o tai savo ruožtu padės senovės DNR tyrimuose.
Parengta pagal BBC.
