„Vienintelis dalykas, kurį tikrai žinome iš geologijos, yra tai, kad pasaulinio tvano niekada nebuvo, – sako Vašingtono universiteto (JAV) geomorfologijos profesorius Davidas Montgomery. - Jei žiūrėsite į jį kaip į tiesiogine prasme pasaulinį potvynį, kuris pakilo iki aukščiausių pasaulio kalnų, atsiprašau, bet Žemėje tiesiog nėra pakankamai vandens, kad tai įvyktų."
Jei dangus atsivertų ir visas atmosferoje esantis vanduo vienu metu išsilietų lietaus pavidalu, planeta būtų apsemta, tačiau tik iki maždaug 2,5 cm, teigia JAV geologijos tarnyba. Tai nėra pakankamai vandens, kad būtų galima plaukti baidare, jau nekalbant apie didžiulį laivą.
Tačiau kas būtų, jei būtų atsižvelgta į ne tik atmosferoje esantį vandenį? Jei ištirptų visi pasaulio ledynai ir ledo sluoksniai, tuomet, pasak NASA, jūros lygis pakiltų daugiau nei 60 metrų. Be to, 2016 m. žurnale „Nature Geoscience“ paskelbtame tyrime apskaičiuota, kad viršutiniame Žemės plutos sluoksnyje sukaupta 22,6 mln. kubinių kilometrų požeminio vandens, kurio užtektų užtvindyti žemę iki 180 m.
Tai daug vandens, tačiau yra miestų, esančių tūkstančiuose metrų virš jūros lygio, o aukščiausias Žemės kalnas Everestas yra daugiau nei 8849 m virš jūros lygio. Be to, geologai uolienose nemato jokių pasaulinio potvynio įrodymų.
Biblijos pasakojime yra ir kitų abejotinų vietų. Pavyzdžiui, Nojaus amžius potvynio pradžioje buvo 600 metų – žinome, kad žmonės tiek ilgai negyvena, be to, dauguma rūšių neišgyventų, nes neturėtų pakankamai genetinės įvairovės gyvybingai populiacijai sukurti. Taip pat neaišku, kaip kiekvienas gyvūnas išvis būtų galėjęs patekti į arką – įsivaizduokite pingvinus, plaukiančius iš Antarktidos į Artimuosius Rytus.
Remiantis istoriniais dokumentais, pasaulio tvanas yra senesnių istorijų atpasakojimas - ir greičiausiai tai alegorinis, o ne pažodinis įvykio atpasakojimas. Niudžersio Ramapo koledžo senovės studijų profesorius Ira Sparas sako, kad Senajame Testamente 800–500 m. pr. m. e. užrašytos biblinės istorijos greičiausiai kilo iš senesnių liaudies tradicijų ir daugelio kitų šaltinių.
Kitose religinėse knygose – pavyzdžiui Korane – yra šiek tiek kitokių pasakojimų apie pasaulinį tvaną, o ankstesnės versijos apie katastrofišką tvaną kilo iš senovės Mesopotamijos tekstų. I.Sparas pažymi, kad šumerų potvynio istorijos fragmentai užfiksuoti trečiojo tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigoje.
„Kas žino, kaip toli atgal siekia ši istorija?“ – klausia I.Sparas.
Jei laikytume, kad Nojaus tvano mito pagrindu yra regioniniai potvyniai, o ne pasaulinis tvanas, tuomet tai gali būti ir ne toks senas įvykis. D.Montgomery aiškina, kad galėjo įvykti keletas „geologiškai tikėtinų“ potvynių, kurie įkvėpė šią istoriją.
Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje okeanografai Williamas Ryanas ir Walteris Pitmanas Amerikos geofizikų sąjungos susitikime iškėlė hipotezę, kad maždaug prieš 7500 metų Viduržemio jūra pradėjo tekėti į tuo metu izoliuotą Juodąją jūrą, sukeldama didžiulius potvynius aplink Juodąją jūrą, kurie galėjo būti pasaulinio tvano ištakos, 1998 m. rašė žurnalas „Science“.
„Tai būtų buvęs griaunantis įvykis, užtvindęs visą ten gyvenusiems žmonėms žinomą pasaulį, ir tai galėjo paskatinti Nojaus tvano istoriją su kai kuriais išgyvenusiais žmonėmis, pabėgusiais į Mesopotamiją“, – sako D.Montgomery.
2009 m. žurnale „Quaternary Science Reviews“ paskelbtame tyrime teigiama, kad potvynis būtų buvęs kur kas mažesnis, nei siūlė W.Ryanas ir W.Pitmanas – jei tik apskritai toks būtų įvykęs. Tačiau nors Nojaus tvano istorijos įkvėpimo šaltinis yra diskutuotinas, yra daugybė kitų istorijų apie potvynius visame pasaulyje, kurias, atrodo, įkvėpė regioniniai įvykiai.
Parengta pagal „Live Science“.
