Vienas didžiausių tyrimų šia tema buvo atliktas dar 1894 metais. Psichinių tyrimų draugija (SPR) paskelbė „Haliucinacijų tyrimą“, kuriame dalyvavo daugiau kaip 17 000 žmonių iš Jungtinės Karalystės, JAV ir Europos. Apklausos metu buvo siekiama išsiaiškinti, kaip dažnai žmonės patiria iš pažiūros neįmanomus mirusiųjų apsilankymus.
SPR padarė išvadą, kad tokia patirtis pasitaiko pernelyg dažnai, kad tai būtų atsitiktinumas (vienam iš 43 apklaustųjų).
1886 m. SPR išleido knygą „Gyvųjų fantazmai“. Šiame rinkinyje buvo aprašytas 701 telepatijos, nuojautų ir kitų neįprastų reiškinių atvejis.
Pavyzdžiui, kunigas P. H. Newnhamas iš Plimuto, Anglijos papasakojo apie savo apsilankymą Naujojoje Zelandijoje, kur naktį kažkas jį perspėjo, kad kitą rytą brėkštant jis neplauktų laivu. Vėliau jis sužinojo, kad visi kelionės dalyviai nuskendo.
Tuo metu tokie „apsireiškimai“ buvo kritikuojami dėl to, kad yra nepagrįsti mokslu. Vykdytas tyrimas buvo sutiktas ne taip skeptiškai, tačiau vis tiek jo kokybė nukentėjo dėl atsakymų šališkumo (kas gi vargintųsi atsakinėti į tokią apklausą, išskyrus tuos, kurie turi ką pasakyti?).
Tačiau tokios patirtys sutinkamos visame pasaulyje, o šiuolaikinis mokslas siūlo idėjas, kaip jas suprasti.
Miego paralyžius
Daugelis SPR surinktų pasakojimų skamba kaip hipnagogija: haliucinaciniai išgyvenimai, kurie patiriami ties miego riba. Teigiama, kad keli XIX a. užfiksuoti religiniai išgyvenimai turi hipnagogijos pagrindą.
Ypač stiprų ryšį „apsireiškimai“ turi su miego paralyžiumi, kurį bent kartą gyvenime patiria apie 7 proc. suaugusiųjų. Miego paralyžiaus metu mūsų raumenys lieka sustingę kaip greitų akių judesių (REM) miego fazės padarinys, tačiau mūsų protas yra aktyvus ir budrus. Tyrimai rodo, kad daugiau nei 50 proc. miego paralyžių patiriančių žmonių teigia susidūrę su jausmu, kad yra ne vieni.
Nors Viktorijos laikų SPR užfiksuoti „apsireikšimų“ atvejai dažnai būdavo geranoriški arba paguodžiantys, šiuolaikiniai pavyzdžiai, kuriuos sukelia miego paralyžius, dažniausiai būna bauginantys.
Viso pasaulio visuomenės turi savo istorijas apie naktinius apsireiškimus – nuo portugalų „mažojo vienuolio su peršauta ranka“ (Fradinho da Mao Furada), kuris galėjo įsiskverbti į žmonių sapnus, iki Nigerijos jorubų tautos Oguno Oru, kuris, kaip tikėta, atsirasdavo užkerėjus aukas.
Tačiau kodėl tokia patirtis kaip miego paralyžius galėtų sukelti „apsireiškimų“ pojūtį? Kai kurie tyrėjai daugiausia dėmesio skyrė specifinėms pabudimo tokioje neįprastoje situacijoje ypatybėms. Daugumai žmonių miego paralyžius atrodo bauginančiu net ir be haliucinacijų.
2007 m. miego tyrėjai J.Allenas Cheyne ir Toddas Girardas teigė, kad jei atsibundame paralyžiuoti ir pažeidžiami, mūsų instinktai verčia mus jausti grėsmę, o protas užpildo šią spragą. Jei mes esame grobis, vadinasi turi egzistuoti plėšrūnas.
Kitas požiūris – pažvelgti į „apsireiškimų“ miego paralyžiaus metu ir kitų rūšių „apsireiškimų“ bendrumus. Per pastaruosius 25 metus atlikti tyrimai parodė, kad apsireiškimai yra ne tik įprasta hipnagoginės būsenos dalis, bet apie juos taip pat praneša sergantys Parkinsono liga, psichozėmis, buvę prie mirties slenksčio ir netekę artimojo. Tai leidžia manyti, kad mažai tikėtina, jog tai tik miegui būdingas reiškinys.
Proto ir kūno ryšys
Iš neurologinių atvejų tyrimų ir smegenų stimuliacijos eksperimentų žinome, kad „apsireiškimą“ gali išprovokuoti kūno signalai.
2014 m. atliktų eksperimentų serija parodė, kad žmonių jutiminių pojūčių lūkesčių sutrikdymas kai kuriems sveikiems žmonėms sukelia „apsireiškimo“ pojūtį. Tyrėjų naudotos procedūros veikimo būdas – sinchronizuojant judesius su robotu, esančiu tiesiai už žmogaus, bandymas apgauti žmogų, kad jis pajustų, jog liečia savo nugarą.
Mūsų smegenys supranta sinchronizaciją, darydamos išvadą, kad šį pojūtį sukeliame mes. Kai ši sinchronizacija sutrikdoma, t. y. kai roboto prisilietimai tampa šiek tiek nesinchronizuoti, žmonės gali staiga pasijusti tarsi šalia kažkas būtų. Situacijos jutiminių pojūčių lukesčių pakeitimas sukelia kažką panašaus į haliucinaciją.
Tokia logika galėtų būti taikoma ir tokioms situacijoms kaip miego paralyžius. Tokiomis aplinkybėmis visa įprasta informacija apie mūsų kūną ir pojūčius sutrinka, todėl turbūt nenuostabu, kad galime pasijusti taip, tarsi kartu su mumis būtų kažkas „kitas“, nors iš tikrųjų tai esame mes.
Durhamo universiteto (Anglija) psichologijos docentas Benas Aldersonas-Day teigia, kad nepaisant šimtmečio senumo ištakų, moksliniai tyrimai apie šį reiškinį iš tikrųjų tik prasidėjo.
Taigi, knygoje „Gyvųjų fantazmai“ aprašyti atvejai nėra „praėjusio amžiaus vaiduokliai“. Jei dar nepatyrėte šios nerimą keliančios patirties, tikriausiai pažįstate ką nors, kas ją patyrė, sako B.Aldersonas-Day.
Parengta pagal „Science Alert“.
