Per savo įspūdingą žmogiškosios ištvermės išbandymą ji beveik neturėjo jokio kontakto su išoriniu pasauliu. Sportininkė fiksavo savo išgyvenimus 500 dienų, kad padėtų mokslininkams suprasti ekstremalios izoliacijos poveikį.
Vienas iš pirmųjų dalykų, kurie paaiškėjo 2023 m. balandžio 12 d., kai ji išėjo iš urvo, buvo tai, kad laiko pojūtį labiau lemia asmenybės bruožai ir aplinkiniai žmonės, o ne tiksintis laikrodis.
Kalbėdamaapie savo išgyvenimus, B.Flamini paaiškino, kad greitai prarado laiko pojūtį. Laiko nuovokos praradimas buvo toks gilus, kad, kai jos pasiimti atvyko pagalbos komanda, ji nustebo, kad jos laikas baigėsi – nes manė, kad ten išbuvo tik 160–170 dienų.
Kodėl ji prarado laiko pojūtį?
Mūsų veiksmai, emocijos ir aplinkos pokyčiai gali daryti didelę įtaką tam, kaip mūsų protas suvokia laiką.
Daugumai žmonių kylanti ir besileidžianti Saulė žymi bėgančias dienas, o darbas ir socialinė rutina – bėgančias valandas. Požeminio urvo tamsoje be kitų žmonių draugijos daugelis laiko tėkmės signalų išnyksta.
Taigi, B.Flamini galėjo labiau pasikliauti psichologiniais laiko stebėjimo procesais.
Vienas iš būdų, kaip sekame laiko tėkmę, yra atmintis. Jei nežinome, kiek laiko ką nors veikėme, kaip praėjusio laiko rodiklį naudojame susiformavusių prisiminimų skaičių. Kuo daugiau prisiminimų susidaro apie kažkokį įvykį ar laikotarpį, tuo ilgiau, mūsų manymu, jis truko.
Įtemptos dienos ir savaitės, kupinos daugybės naujų ir įdomių įvykių, paprastai prisimenamos kaip ilgesnės nei monotoniškesni laikotarpiai, kai neįvyksta nieko verto dėmesio.
B.Flamini atveju socialinio bendravimo nebuvimas kartu su informacijos apie šeimą ir aktualius įvykius (karą Ukrainoje, visuomenės atsivėrimą po COVID uždarymo) galėjo gerokai sumažinti prisiminimų, kuriuos ji susikūrė izoliacijos metu, skaičių.
Pati B.Flamini pažymėjo: „Aš vis dar įstrigusi 2021 m. lapkričio 21 d. Nieko nežinau apie pasaulį“.
Laiko nuovokos praradimas taip pat gali atspindėti sumažėjusią laiko svarbą urvo gyvenime. Aplinkiniame pasaulyje šiuolaikinio gyvenimo užimtumas ir socialinis spaudimas vengti laiko švaistymo reiškia, kad daugelis mūsų gyvena nuolatinėje laiko streso būsenoje. Mums laikrodis yra rodiklis, nurodantis, kokie produktyvūs ir sėkmingi esame.
Nėra pirmoji
B.Flamini nėra pirmoji, kuriai pakeitus aplinką pasikeitė laiko suvokimas. Panašius išgyvenimus patyrė prancūzų mokslininkas Michelis Siffre, XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose vykusių nuo dviejų iki šešių mėnesių trukmės ekspedicijų į urvus metu.
Apie laiko pojūčio praradimą nuolat pranešdavo suaugusieji ir vaikai, kurie šaltojo karo įkarštyje ilgą laiką praleisdavo izoliuoti branduoliniuose bunkeriuose (mokslinių tyrimų tikslais). Apie tai taip pat dažnai praneša bausmes kalėjime atliekantys asmenys, o COVID-19 karantino metu jį patyrė ir plačioji visuomenė.
Urvai, branduoliniai bunkeriai, kalėjimai ir pasaulinės pandemijos turi du bendrus bruožus, kurie, atrodo, sukuria pakitusį laiko pojūtį. Jie izoliuoja mus nuo platesnio pasaulios ir yra susiję su uždaromis erdvėmis.
Vis dėlto B.Flamini atvejis kiek kitoks – ji gyveno neturėdama jokio grafiko. Jai nereikėjo ruoštis darbo susitikimams, skubėti į susitikimus ir pan.
Moteris gyveno visiškai laisvai – galėjo valgyti, miegoti ir skaityti kada panorėjusi. Ji užsiėmė tapyba, mankšta ir savo patirčių dokumentavimu. Dėl to laiko tėkmė jai galėjo būti nereikšminga.
Kai biologiniai miego, troškulio ir virškinimo ritmai pakeitė laikrodžio rodyklių tiksėjimą, B.Flamini galėjo tiesiog vis mažiau dėmesio kreipti į bėgantį laiką – todėl galiausiai ji prarado laiko nuovoką.
Galbūt B.Flamini gebėjimą „paleisti“ laiką sustiprino jos stiprus noras pasiekti 500 dienų izoliacijoje tikslą. Juk ji pati nusprendė eiti į urvą – ir galėjo išeiti, jei tik būtų panorėjusi.
Žmonėms, kurie prieš savo valią tampa įkalinti, laikas gali tapti pačiu kalėjimu. Karo belaisviai ir asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, dažnai pasakoja, kad laiko tėkmės stebėjimas gali tapti manija. Atrodo, kad iš tikrųjų „paleisti“ laiką galime tik tada, kai jį kontroliuojame.
Dėl B.Flamini atvejo civilizacijos palikimas ir gyvenimas urvuose gali atrodyti patraukliai, tačiau gyvenimas po žeme nėra skirtas silpnavaliams. Išgyvenimas priklauso nuo gebėjimo išlaikyti aukštą psichinio atsparumo lygį, rašo „Science Alert“.
