Paslaptingosios kapavietės atradimas
Jei būtumėte jaunas vyras, priklausęs aukštuomenės klasei ir gyvenęs XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje, tikriausiai vyktumėte į didijį turą po Europą. Šis didysis turas po Europą buvo daugelio jaunų elito atstovų – kurie keliavo, kad pasimėgautų klasikinės antikos ir Renesanso kultūriniu palikimu – brandos ritualas.
Šioje akiratį plečiančioje kelionėje jaunieji turistai aplankydavo įvairias Europos vietas, tačiau neišvengiamai atsidurdavo Italijoje, kur aplankydavo populiarią vietą Vulco mieste, esančiame maždaug už 120 km į šiaurės vakarus nuo Romos.
Čia XVIII a. pabaigoje kasinėjimų metu buvo aptikta daugybė kapų. Ši kapavietė, vadinama „Necropoli dell'Osteria“ (Tavernos nekropoliu), datuojama VII-IV a. pr. m. e. ir priklausė tuo metu čia gyvenusiems etruskams, garsėjantiems mįslinga kultūra.
Nekropolyje buvo daug įspūdingų ir gausiai dekoruotų laidojimo vietų, kurioms, siekiant pritraukti turistus, buvo suteikti didingi pavadinimai – pavyzdžiui Saulės ir Mėnulio kapavietė, Inkrustuotų lubų kapavietė ir kt. Tačiau, nepaisant buvusio vietovės populiarumo, kai amžiaus viduryje entuziazmas istorijai sumažėjo ir turistai ją apleido, tiksli jos lokacija nugrimzdo į užmarštį.
Nepaprastas įvykių posūkis nutiko tada, kai achreologo Carlo Casi vadovaujama komanda atrado naująją vietovę, kurioje buvo daugiau kaip 20 kapų, kapaviečių ir didelių laidojimo kompleksų. Sidabrinių rankų kapas savo pavadinimą gavo dėl dviejų sidabrinių plaštakų, rastų centrinėje laidojimo patalpoje. Rankos buvo nepaprastai gerai išsilaikiusios, ypač kairioji, kuri buvo mažai pažeista – tai liudija apie jų sukūrimo meistriškumą. Plaštakos atvaizduotos labai detaliai. Ant rankų pirštų galimą įžvelgti aukso pėdsakų, paauksuoti ir jų nagai.
Atsižvelgdama į šio radinio vietą komplekse ir kartu rastas vertybes, komanda padarė išvadą, kad kapas greičiausiai priklausė turtingai etruskų šeimai.
Langas į etruskų kultūrą
Etruskų civilizacija gyvavo Italijoje ir pasiekė savo viršūnę VI a. pr. m. e. Jie buvo žinomi kaip pažangi kultūra, garsėjusi bronzos dirbiniais ir meistriškumu. Nors dėl jų kilmės mokslininkai iki šiol diskutuoja, ilgainiui jie buvo įtraukti į kylančią Romos kultūrą, kuri tapo dominuojančia civilizacija Italijos pusiasalyje. Dabar Vulcų archeologiniai kapai yra vienas turtingiausių šios dingusios civilizacijos artefaktų šaltinių.
Nors iš pirmo žvilgsnio sidabrinės rankos gali pasirodyti neįprastos, iš tikrųjų jos atspindi įdomų laidojimo ritualą, kurio ištakos siekia Senovės Graikiją.
Manoma, kad sidabrinės rankos priklauso medinei laidojimo skulptūrai, kokios buvo gaminamos siekiant apsaugoti mirusiojo sielą po kremavimo ar laidojimo. Prie šių figūrėlių dažnai būdavo pridedamos bronzinės arba sidabrinės rankos – būtent tokios, kokios buvo rastos kapavietėje.
Laidojimo skulptūra galėjo būti įvairių formų: kartais jos atvaizduodavo antgamtinę būtybę, kartais karį ar net laidojamo mirusiojo atvaizdą. Šiuo atveju tai buvo moters atvaizdas, kuris, manoma, simbolizavo kape besiilsinčią moterį.
Komanda taip pat aptiko violetinio audeklo gijų, kuriomis, kaip manoma, prie statulai užvilkto drabužio galėjo būti pritvirtinti auksiniai papuošimai. Jie taip pat rado mažų auksinių rutuliukų, fajanso šukių, gintaro ir kaulo karoliukų, kurie galėjo būti kelių vėrinių dalis.
Nors nežinome, kas buvo palaidotas asmuo, sidabrinės rankos ir kiti aptikti daiktai leidžia manyti, kad tai buvo labai pasiturintis žmogus. Kiti Vulcuose ir kitur rasti laidojimo statulų rankų pavyzdžiai buvo pagaminti iš bronzos ir paprastai neturėjo tokių smulkių detalių. Todėl sidabrinių rankų kapo radiniai suteikia išskirtinį vaizdą apie seniai dingusios tautos gyvenimą.
Parengta pagal „IFLScience“.
