Tačiau kaip nukenksminti daiktus ir žmones, kurie buvo veikiami radiacija? Norint atsakyti į šį klausimą, svarbu suprasti pagrindinius radioaktyvumo veikimo principus.
Iš esmės radioaktyvumas reiškia, kad tam tikros medžiagos atomai turi per daug energijos arba masės, kad būtų stabilūs. Laikui bėgant šie nestabilūs atomai savo perteklių išskiria spinduliuotės – subatominių dalelių, kurios sklinda šviesos greičiu – pavidalu.
Ne visa spinduliuotė ar radioaktyviosios medžiagos laikomos tarša – o esant mažam jų kiekiui, jos dažnai nėra kenksmingos. „Radioaktyviųjų medžiagų yra visur mūsų aplinkoje – dirvožemyje, ore, vandenyje, maiste ir mūsų kūnuose“, – sako Kalifornijos universiteto (JAV) medicinos centro sertifikuota sveikatos fizikė Barbara Hamrick. Tačiau mes to nelaikome tarša, nes tikimės, kad ji ten bus, teigia mokslininkė.
Spinduliuotė būna dviejų formų: jonizuojančioji ir nejonizuojančioji. Nejonizuojančioji spinduliuotė yra mažesnės energijos ir apima tokius dalykus kaip radijo bangas, mikrobangų krosneles ir Saulės spindulius, kurie saikingai vartojami paprastai nėra kenksmingi (jei tik naudojate apsauginį kremą nuo Saulės).
Tuo tarpu kaip teigia JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centras, jonizuojančioji spinduliuotė yra pakankamai energinga, kad pakenktų mūsų organizmui. Remiantis žurnale „Genetics and Molecular Biology“ paskelbtais tyrimais, ji suardo DNR grandines jungiančius ryšius ir dėl to ląstelės žūsta.
Didelė jonizuojančiosios spinduliuotės dozė – pavyzdžiui, gauta iš branduolinio ginklo ar atominės elektrinės – gali sukelti nudegimus, pūsles, pykinimą, plaukų slinkimą ir net vėžį. Kad apsisaugotų nuo tokio tipo spinduliuotės branduolinėje elektrinėje, darbuotojai dėvi apsauginius kostiumus
Nors jonizuojančioji spinduliuotė atrodo bauginančiai, pačios dalelės negali užteršti daiktų (ar žmonių) ir paversti jų radioaktyviais. „Jos panašios į rentgeno spindulius, kurie praeina per pacientus ir nepalieka jokio užterštumo“, – aiškina medžiagų mokslo ir atliekų imobilizavimo docentas Michaelas Ojovanas. Atvirkščiai, objektai tampa užterštais tik tada, kai ant jų patenka tam tikras kiekis nepageidaujamos radioaktyviosios medžiagos.
Daug pavojingų jonizuojančiųjų radioaktyviųjų medžiagų perduodama dulkėmis, kartais vadinamomis branduolinėmis iškritomis (angl. fallout), kurios gali nusėsti ant įvairių objektų paviršiaus ir taip juos užteršti. Šias dulkes lengva pašalinti rankiniu būdu.
Iš tiesų, atliekant daugelį nukenksminimo procedūrų. užterštą objektą tereikia nušluostyti arba nuplauti vandeniu su muilu. Pasak Jungtinių Valstijų Branduolinio reguliavimo komisijos, užterštumui nuplauti naudotos medžiagos – pavyzdžiui servetėlės, vanduo ir muilas – tampa atliekomis, kurios turi būti saugomos gelžbetoninėse talpyklose, o kartais ir užkasamos giliai po žeme.
Tačiau reikalai gali būti kiek sudėtingesni, jei susiduriama su didesnėmis radioaktyviųjų medžiagų dozėmis. „Stipriai užteršti objektai nukenksminami naudojant stiprias chemines medžiagas“, – pasakoja M.Ojovanas. Pavyzdžiui, azoto rūgštį ir permanganatą. Pasak JAV Aplinkos apsaugos agentūros, chelatavimo proceso metu šios cheminės medžiagos gali susijungti su radioaktyviaisiais metalais ir paversti juos inertiniais.
Černobylyje likvidatoriai padėjo filtruoti ir valyti netoli branduolinio reaktoriaus buvusį vandenį naudodami cheminius valymo metodus. Jie taip pat pastatė aplink reaktorių storą betono ir švino „sarkofagą“, kad daugiau radioaktyviųjų medžiagų nepatektų į gruntą ar vandens telkinius.
Susidūrę su dideliu jonizuojančiosios spinduliuotės lygiu žmonės turėtų nusivilkti viršutinius drabužių sluoksnius – taip galima pašalinti iki 90 proc. radioaktyviųjų medžiagų – o tada nusiprausti po dušu su muilu ir vandeniu, rašoma JAV pasirengimo nelaimėms svetainėje ready.gov. Tik jie tikrai neturėtų naudoti kondicionieriaus plaukams – nes žiūrint mikroskopiniu lygmeniu, matyti, kad plaukai yra šeriuoti panašiai kaip kankorėžiai, o kondicionierius išlygina šiuos šerius ir taip žmogaus plaukuose gali sulaikyti radioaktyvias dulkes.
Jei objekto negalima nukenksminti vandeniu ar cheminėmis priemonėmis, geriausia jį perkelti į saugyklą. Daugelio pavojingų radioaktyviųjų medžiagų irimas savaime trunka labai ilgai. Kai radioaktyvioji medžiaga išspinduliuoja daleles, ji tampa šiek tiek mažiau energinga. Laikas, per kurį ji praranda pusę savo energijos, vadinamas pusėjimo trukme (angl. half life). Po 10 pusperiodžių radioaktyvioji medžiaga skleis mažiau nei 0,5 proc. pradinės spinduliuotės – ir tuomet, pasak B.Hamrick, daugeliu atvejų ją jau galima laikyti saugia.
Kelių pavojingų radioaktyviųjų medžiagų (pavyzdžiui jodo-131) pusėjimo trukmė yra trumpa: vos kelios dienos. Tačiau daugelio kitų pusėjimo trukmė yra itin ilga. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, urano-235, kuris paprastai naudojamas atominėse elektrinėse, pusėjimo trukmė yra apie 710 mln. metų. Jei urano-235 dulkėmis apipiltumėte savo mėgstamus marškinėlius, tektų laukti daugiau nei 7 mlrd. metų, kad juos atgautumėte.
Šiuo metu Japonija ruošiasi į Ramųjį vandenyną išleisti 500 olimpinių plaukimo baseinų vandens, užteršto per Fukušimos atominės elektrinės avariją. Vanduo buvo išvalytas, filtruotas ir praskiestas – tačiau jame vis dar yra radioaktyvaus tričio pėdsakų, praneša Reuters.
Tričio pusėjimo trukmė yra 12,3 metų – todėl prireiktų 123 metų, kad vanduo būtų laikomas neradioaktyviu. Tačiau Japonijos pareigūnai kartu su kitais ekspertais iš viso pasaulio tikisi, kad vandenynas praskies vandenį tiek, kad jis taptų visiškai nekenksmingu.
Parengta pagal „Live Science“.
