2500 metų senumo etruskų kapo, esančio Tarkvinijoje (Italija), sienos ištapytos ryškiaspalviais šokėjais ir muzikantais. Ant šalia Romoje I amžiuje mirusios moters laidotuvių urnos nupiešta pora, žaidžianti stalo žaidimą.
Nors kapai ir urnos gali atrodyti mažai tikėtinos vietos, kur galima būtų atrasti šokančių arba stalo žaidimus žaidžiančių žmonių vaizdus, antikoje jie perdavė svarbias žinias apie asmeninius ryšius ir visuomenę.
Viliojimo žaidimas
Pavyzdžiui, ant romėniškos marmurinės urnos yra užrašas, nurodantis, kad mirusi moteris yra Marko Alijaus Hermos vergė, vardu Margaris. Pora žaidžia „Mažuosius kareivius“ – strateginį žaidimą, simbolizuojantį viliojimą. Margaris pirmauja.
„Stalo žaidimo vaizdas rodo poros intymumą, – sako Fribūro universiteto (Šveicarija) klasikinės archeologijos profesorė Véronique Dasen. – Tai labai gražus dalykas, nes ji yra vergė, bet kartu ir mylimoji bei lyderė. Žaidimas taip pat praneša, kad jie bus kartu amžinai“.
Nors žaidimai buvo svarbi gyvenimo senovėje dalis – pasak mitų, juos žaidė net dievai – daug metų žaidimai nebuvo studijuojami. Vienintelis didelis darbas šia tema buvo paskelbtas 1869 m.
V.Dasen vadovauja ES finansuojamam tyrimų projektui „Locus Ludi“ – ir šiuo projektu siekiama, kad ši spraga būtų užtaisyta. Atliekamas pirmasis išsamus žaidimų, kurie iš esmės buvo užmiršti muziejuose ir bibliotekose, rašytinių, archeologinių bei ikonografinių duomenų tyrimas.
Bjaurūs berniukai, geros mergaitės
Ant kai kurių romėnų vaikų sarkofagų išraižyti žaidžiančių berniukų vaizdai. Tai nėra paprastos vaikiškų pramogų iliustracijos – jos parodo tendenciją.
Gražūs raižiniai rodo kovojančius berniukus ir pešančius vienas kitam už plaukų. Vienas berniukas netgi kanda savo draugui. Pasak V.Dasen, tai parodo, kokiu mastu žiaurumas buvo leidžiamas žaidimuose ir kad tai buvo kultūros dalis. Romėnai vertino tokį elgesį.
Romėnų mergaitės, kita vertus, niekada nebuvo vaizduojamos besimušančios. Jos visada vaizduojamos žaidžiančios maloniai ir ramiai. Tokie laisvalaikio užsiėmimai leido vaikams patirti pergalę ir pralaimėjimą bei mokytis valdyti savo emocijas.
Žaiskite dar kartą
Be paslėptų pranešimų studijavimo senovės Romos ir graikų meno žaidimų vaizduose, „Locus Ludi“ komanda kai kuriuos žaidimus sukūrė iš naujo – ir suteikė galimybę pažaisti internetu.
Žaidimas „Mažieji kareiviai“, kurį žaidžia vergė ir jos meilužis, yra vienintelis romėnų strateginis stalo žaidimas, išsamiai aprašytas romėnų literatūroje.
Tyrėjai panaudojo šiuos aprašymus ir archeologinius radinius, kad iš naujo sukurtų žaidimo taisykles ir būtų galima pažaisti šiandien – kartu su keletu kitų senovės pramogų, tapusių pasiekiamomis šiuolaikiniams žaidėjams.
„Tikslas yra padėti integruoti senovės žaidimus kaip kultūros medžiagą į šiandienos mokyklų ir universitetų programas,“ – teigia archeologijos profesorė.
Žinant daugiau apie žaidimo šviečiamąjį ir socialinį vaidmenį praeityje, galima geriau suprasti dabartį ir išplėsti diskusiją apie aukštųjų technologijų žaislus bei naujas bendravimo formas. „Locus Ludi“, finansuojamas Europos mokslinių tyrimų tarybos, pradėtas vykdyti 2017 m., ir tęsis iki šių metų rugsėjo.
Moterų valdžia
Skirtingai nei senovės Romoje ir Graikijoje, etruskų visuomenėje moterų ir vyrų statusas buvo vienodas. Etruskai valdė centrinę Italiją iki tol, kol regionas tapo Romos imperijos dalimi. Romėnai perėmė daug jų ritualų.
„Graikus šokiravo etruskų moterų statusas, jie aprašė jas kaip blogos reputacijos“, – teigia Lilio universitete (Prancūzija) ikiromėnišką Italiją tyrinėjanti archeologė dr. Audrey Gouy.
Tarkvinijos požeminiuose kapuose nupieštose scenose vaizduojama ne tik kaip moterys ir vyrai šoka kaip lygūs – moterys taip pat vaizduojamos kaip bendruomenės lyderės.
Šokėjai atlieka senovinį laidotuvių ritualą. Jiems vadovauja kastanjetėmis grojanti moteris. Jos rankos apvyniotos švento audinio juostomis – religinės valdžios simboliu. „Ši moteris vadovauja ritualui“, – sako A.Gouy, kuri pirmoji studijuoja etruskų šokį.
Kastanjetėmis grojanti moteris padeda žmonėms įveikti skirtingus ritualo etapus. Ji padeda užmegzti ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, padeda iškeliauti mirusiems. Anot mokslininkės, šokis per laidotuves taip pat padėdavo žmonėms įveikti sielvartą. „Šokis daro kūnui fiziologinį poveikį ir padeda atsigauti po mirties“, – sako A.Gouy.
Archeologė tyrinėjo etruskų meno audinius ES finansuojamame projekte „Texdance“, kuris baigtas 2021 m. – o praėjusiais metais šia tema išleido knygą.
Kostiumų signalai
Mokslininkė sako, kad tyrinėdama šokėjų drabužius piešiniuose ir raižiniuose daug sužino apie jų judesius bei skleidžiamus garsus. „Drabužiai atskleidžia skirtingus šokio etapus“, – teigia ji..
Kapuose randami apdarai rodo, kad šokėjai iš pradžių judėdavo lėtai, o paskui sukdavosi ir šokinėdajo vis greičiau. A.Gouy, pati būdama šokėja, ketina atkurti šiuos drabužius ir kuria jų judėjimo vaizdo įrašą – kad atskleistų, kaip galėjo būti atliekamas ritualas.
Neskaitant drabužių, šokantys vyrai ir moterys mūvėjo apyrankes, segėjo diržus – kurie judant galėjo žvangėti. Moterų papuošalai galėjo skleisti lengvus, aukšto tono garsus. Vyrų diržai laikė didesnius objektus, kurie galėjo skleisti žemo tono garsą. Galimas jaunų vyrų ir moterų šokant skleidžiamų garsų skirtumas paskatino tyrėją iškelti idėją, kad etruskų šokyje galėjo egzistuoti lyčių garsų gama.
„Tarkvinijos kapai mane žavi, nes etruskai mirusį apgaubdavo piešiniais, saugančiais per amžinybę, – sako ji. – Jie rodo gyvenimo džiaugsmą ir daug papasakoja apie etruskų visuomenę“.
Šiame straipsnyje minimus tyrimus finansavo ES Europos mokslinių tyrimų taryba ir programa „Marie Skłodowska-Curie veiksmai“ (MSCA). Šis straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas ES mokslinių tyrimų ir inovacijų žurnale „Horizon“.
Daugiau informacijos
„Texdance“
ES finansuojami kultūros paveldo mokslo tyrimai ir inovacijos
