Prieš tris dešimtis K.Kelly kartu su bendraminčiais įkūrė technologijų ir kultūros žurnalą „Wired“ ir surengė pirmąjį visą parą vykstantį virtualios realybės sąskrydį „Cyberthon“ – taip pirmąkart į vieną vietą buvo sunešti visi esami virtualios realybės prototipai, kuriuos galėjo išmėginti 400 svečių. Tai buvo pirmoji proga visuomenei išbandyti VR technologijas. Penkios iš jo parašytų knygų, analizuojančių technologijas ir jų poveikį žmonijai, tapo „The New York Times“ bestseleriais.
Su šiuo metu San Franciske gyvenančiu K.Kelly, kuris birželio mėnesį svečiuosis „Vadovų konferencijoje EBIT“, pokalbis vyko apie tai, kam šiuo metu visas jėgas atiduoda didžiausi Silicio slėnio talentai, esminius netolimoje ateityje mūsų laukiančius pokyčius ir kodėl neturėtume nerimauti dėl dirbtinio intelekto vystymosi – bet įvertinti tai, kaip galime pagaliau įsisąmoninti tikrąsias buvimo žmogumi stiprybes.
– Kevinai, dauguma žmonių sunerimę, netgi galima pasakyti panikuoja dėl tokio spartaus dirbtinio intelekto vystymosi: gausu tyrimų, straipsnių apie tai, kiek mūsų darbo vietų atims mašinos. Tapsime nereikalingi?
– Išvengti naujų technologijų (apskritai bet kokių naujovių) baimės yra sudėtinga. Tokie jau dauguma esame – kas nepažįstama, mums kelia nerimą. Kiekviena nauja technologija „užsuka“, kaip aš vadinu, „technopanikos ratą“ (orig. Tech Panic Cycle).
Įprastai jį sudaro 7 žmogaus reakcijos fazės. 1. Na, to tikrai negali būti ir nebus. Net neverta sukti sau galvos dėl tokios nesąmonės. 2. Gerai, tai iš tikrųjų vyksta ir tai pavojinga, nes „nėra aišku, kaip tai iš tikrųjų veikia“. 3. Oi, tai veikia ir net per gerai! Reikia tai pažaboti. Darykime ką nors! 4. Oho, ši technologija tokia galinga, kad nėra sąžininga, jog ji prieinama ne visiems. 5. Ji išplito visur ir neįmanoma jos išvengti. Juk tai neteisinga. 6. Gerai, pasiduodu. Pabandysiu naudotis ir aš… mėnesį. 7. Nagi, sutelkime dėmesį į rimtas problemas – tai yra į kažką naujo, kas dabar vyksta.
Manau, kad šiuo metu dauguma dėl dirbtinio intelekto (ypač tekstų ir meno kūrinių generatorių) esame maždaug trečioje „technopanikos rato“ fazėje. Pamenu, kai atsirado tie patys stacionarūs kompiuteriai, dauguma rašytojų buvo nepatenkinti ir dievagojosi niekada knygų nerašysiantys klaviatūra. Lygiai taip pat dabar dalis žmonių sako nenaudosiantys dirbtinio intelekto (tie patys menininkai).
Taip, gal kelis pirmus metus ir nenaudos, o paskui neturės kur dingti. Žmonėms reikia laiko, kad pamatytų, jog naujovė ne tik nieko blogo nepadaro, bet ir naudos gali atnešti. Va, žiūrėk ir draugai, ir kaimynai, ir kolegos naudoja – ir visi patenkinti. Tas naujovės prisijaukinimas įvyksta natūraliai.
Dėl kalbų apie tai, kad mašinos atims mūsų darbo vietas, pasakyčiau, jog kol kas labai mažai žmonių neteko darbo būtent dėl dirbtinio intelekto. Taip, darbas keisis, bet kad neturėsime ko dirbti – nesutinku. Apskritai, čia kaip aš vadinu tokia „trečiojo asmens žala“. Realiai žmogus galvoja, kad štai jis darbo nepraras, bet jaudinasi, kad kitas gali prarasti. Kitas žmogus galvoja tą patį. Svarbiausia, ką turėtume padaryt – ar tiksliau, ko nepadaryti – tai kiek įmanoma ilgiau nepriimti su dirbtiniu intelektu susijusių įstatymų. Palaukime ir pažiūrėkime, ar jis tikrai mums žalingas, ar tą žalą tik įsivaizduojame. Palaukime įrodymų, o paskui reglamentuokime.
– Neseniai viename interviu sakėte, kad ilgalaikėje perspektyvoje dirbtinis intelektas visuomenę paveiks labiau nei supratimas, kaip įžiebti ugnį ar elektros išradimas. Ką turėjote omenyje?
– Iki elektros išradimo, žmogus viską darė savo arba gyvūno raumenų dėka. Elektra įgalino žmogų naudotis dirbtina jėga, kuri leido sparčiai kilti dangoraižiams, plėstis gamykloms, keliauti į Mėnulį ir panašiai. Dabar sukūrėme dirbtines smegenis. Įsivaizduokite, mes homo sapiens – mąstytojai – kūrėjai gaminame mašinas, kurios gali galvoti ir mokytis. Ateity atsiras šimtai dirbtinio intelekto rūšių, lygiai kaip ir mašinų šiandien dienai turime įvairiausių. Greitu metu tas pokytis nebus toks drastiškas, bet ilgalaikėje perspektyvoje – didžiulis.
Ir didžiausia krizė, kurią sukels dirbtinis intelektas, mano akimis, yra supurtytas žmogaus vaidmens šioje žemėje klausimas – koks mūsų gyvenimo tikslas, kam mes čia esame, kam reikalingi – jei mus štai mus gali „pakeisti“ dirbtinis intelektas?
– Kaip mes su dirbtiniu intelektu tuos vaidmenis pasidalinsime?
– Pagrindinė mašinų stiprybė yra produktyvumas ir efektyvumas. Bet yra daug sričių, kuriose efektyvumas nėra stiprybė, priešingai – kliuvinys. Pavyzdžiui, moksle. Moksle, jei dirbsime labai efektyviai, nepadarysime eksperimentų, kurie bus nesėkmingi. Jei visi eksperimentai pavyks, nieko neišmoksime. Taip pat menas. Juk nevertiname menininko pagal tai, kiek kūrinių jis sukūrė per valandą?! Ar mums svarbu, kad Pablo Picasso vieną paveikslą tapė metus? Ne.
Neefektyvios yra ir inovacijos. Turime kurti prototipus, kurie neveikia taip, kaip norime, kol pavyksta. Startuoliai dažnai bankrutuoja. Mes suprantame, kad nesėkmė yra neišvengiama. Taip išbandome tai, ko nebuvome bandę. Taigi, mokslas, menas, inovacijos, pokalbiai apie nieką (angl. small talk), kurie nežinia kodėl leidžia mums taip gerai pasijusti, svetingumas ir daugelis kitų mums žmonėms patinkančių ir svarbių dalykų yra neefektyvūs. Taigi, robotai užsiims efektyvumu ir produkcija, o mes liksime žmonėmis.
– Nepaisant to, kad manote, jog dirbtinio intelekto vystymasis žmonėms gali sukelti netgi egzistencinę krizę, panašu, esate nusiteikęs optimistiškai. Kuo jūs džiaugiatės?
– Esminė priežastism dėl kurios aš nusiteikęs džiugiai, yra ta, kad tobulindami dirbtinį intelektą patys padėsime sau tapti geresniais žmonėmis. Nes ką mes iš esmės darome, tai mašinas treniruojame pagal savo elgesį. Įrašome joms visą informaciją, kurią esame sukaupę per savo gyvavimo istoriją. Iš esmės jos gauna vidutiniško žmogaus elgesio ir mąstymo programą. O vidutinis žmogus, sutikite, nebūtinai yra kilnus žmogus. Dažnai jis rasistas, seksistas, nemalonus, sunkiai valdo emocijas. Lengvabūdis, nenuoseklus, nenuspėjamas – žiūrime į save iš šalies ir matome, kad nesame labai jau faini. Ar mums tai priimtina? Ne. Mes nenorime, kad mūsų sukurta mašina būtų vidutinybė. Norime, kad ji būtų geresnė. Kaip ir mūsų vaikai – juk trokštame, kad jie būtų geresni nei esame mes.
Taigi, turime mašinoms diegti tam tikras taisykles, moralės normas, nukreipti jas, vesti tinkame linkme ir tai nėra sunkiai suprogramuojama bei įrašoma. Mes galime mašinas „išmokyti“ taisyklių, sukurti kodus, kuriuose jos užprogramuotos. Tai nėra sudėtinga. Kas yra sudėtingai, tai tas taisykles nustatyti. Mes nežinome, kaip norime, kad mašinos elgtųsi – nes patys neturime visuotinio sutikimo, susitarimo, kas yra gerai, o kas blogai.
Mes nežinome, kaip atrodo elgesys, kuris geresnis už mūsų. Kai pradėsime apie tai rimtai galvoti, aiškintis, galėsime tas taisykles pritaikyti ir sau. Norėdami išmokyti dirbtinį intelektą būti geresniu už save, patys turėsime tobulėti, suprasti, kaip būti geresniais. Turėsime įsivaizduoti, kaip atrodo geresnis žmogus. O tikėjimas, kad tai įmanoma padaryti, yra optimizmas. Tuo būdu, mano supratimu, dirbtinis intelektas padės mums tapti geresniais žmonėmis.
– Birželio mėnesį pirmą kartą atvyksite į Lietuvą ir „Vadovų konferencijoje EBIT“ skaitysite pranešimą. Galbūt galite atskleisti bent kelias jo detales?
– Kalbėsiu apie tai, kam daugiausia jėgų šiuo metu atiduoda didžiausi Silicio slėnyje įkurtų kompanijų talentai. Turbūt savaime suprantama, kad daug investuojama į dirbtinio intelekto tobulinimą – tekstų ir meno kūrinių generatorius jau šiek tiek palietėme mūsų pokalbio metu. Kiti svarbūs čia vykstantys dalykai yra smegenų ir kompiuterio sąsajų kūrimas. Galvose implantuojamos monetos dydžio mikroschemos leis kontroliuoti kompiuterį mintimis. Nereikės rašyti, kalbėti – užteks galvoti. Mačiau kaip beždžionės žaidžia vaizdo žaidimus, tiesiog galvodamos.
Kitas didžiulis dalykas yra laboratorijose užauginta mėsa. Gyvulio mėsa, kuriai nereikia gyvulio. Ne pakaitalas, o tikrų tikriausia gyvulio mėsa. Tas pats daroma su žuvimi, pienu. Kompanijos ieško būdų pradėti masinę gamybą, kad kaina taptų prieinama daugeliui.
Visuomet sakiau, kad pasaulį formuoja optimistai. Jog tik optimizmo dėka žmonija eina pirmyn. Taip, šiandien nėra pilnai aišku, kodėl ir ką tokie dalykai kaip dirbtinis intelektas, „metavisata“, genų inžinerija, ta pati laboratorijoje užauginta mėsa atneš mums gero. Visa tai sukurti buvo labai sudėtinga – bet tikiu, kad nepadarėme to atsitiktinai. Kad tai taptų tikrove, turėjome tikėti, kad įmanoma, jog tokie reiškiniai atsirastų. Įsivaizdavimas ir tikėjimas, kad gali būti padaryta tai, ko dabar nėra, man yra optimizmas.
Tai būtina, kad mes toliau kurtume – ir kad žmonija toliau gerintųsi savo gyvenimą. Pesimistų, kuriais vadinu tuos, kurie nori sustabdyti progresą, laužyti naujoves, mums taip pat reikia – kontroliuoti pažangą svarbu. Vis dėl to reikia, kad optimistai būtų stipresni. Kitaip tariant, esminis dalykas – kad variklis būtų galingesnis nei stabdžiai.
