Daugiau nei pusę dešimtmečio „Neuralink“ praleido aiškindamiesi, kaip smegenų signalus paversti skaitmeniniais išvesties signalais – įsivaizduokite, kad galėtumėte mintimis judinti žymeklį, siųsti tekstinę žinutę arba rašyti teksto redaktoriumi. Nors iš pradžių daugiausia dėmesio skiriama medicininio naudojimo atvejams – pavyzdžiui, padėti paralyžiuotiems žmonėms bendrauti – E. Muskas siekia, kad „Neuralink“ mikroschemos taptų tiek visuotinai paplitusios, kad, kaip jis pas yra sakęs, būtų „Fitbitas“ jūsų kaukolėje“.
E.Musko įmonė toli gražu nėra vienintelė grupė, kuri kuria smegenų ir kompiuterio sąsajas (angl. Brain-Computer Interface, BCI) – arba sistemas, palengvinančias tiesioginį ryšį tarp žmogaus smegenų ir išorinių kompiuterių. Kiti tyrėjai, be kita ko, ieško galimybių panaudoti BCI prarastiems pojūčiams atkurti – ir galūnių protezams valdyti.
Nors šios technologijos dar tik pradedamos kurti, jos egzistuoja pakankamai ilgai, kad tyrėjai vis geriau suprastų, kaip neuroniniai implantai sąveikauja su mūsų protu. Pensilvanijos universiteto (JAV) Medicinos etikos ir sveikatos politikos katedros filosofijos docentė Anna Wexler sako, kad „tai, žinoma, sukelia pokyčius. Klausimas – kokius pokyčius tai sukelia ir kiek tie pokyčiai svarbūs?“
Kišimasis į subtilią žmogaus smegenų veiklą yra keblus dalykas, o poveikis ne visada yra pageidaujamas ar numatomas. Žmonės, naudojantys BCI, gali jausti didelę priklausomybę nuo šių prietaisų – arba gali būti, kad pasikeisti gali ir jų savęs suvokimas. Prieš pasiekiant tokį lygį, kai žmonės rikiuosis į eilę, kad jiems į smegenis būtų implantuotas išmanusis telefonas, svarbu atkreipti dėmesį į jų keliamus pavojus ir unikalius etinius spąstus, rašo „Business Insider“.
Nuo mokslinės fantastikos iki milijardų dolerių vertės pramonės
1974 m. filmo „The Terminal Man“ siužetas sukasi apie tai, kaip vyrui buvo įdėtas invazinis smegenų implantas, padedantis įveikti priepuolius. Nors iš pradžių atrodo, kad operacija pavyko sėkmingai, viskas pakrypsta į blogąją pusę – dėl ilgalaikio mikroschemos poveikio jis pradeda siautėti kaip psichopatas. Kaip paprastai būna mokslinės fantastikos filmuose, mokslininkas jau pačioje istorijos pradžioje įspėja apie katastrofą, palygindamas implantus su XX a. ketvirtojo ir šeštojo dešimtmečių lobotomijomis. „Jie sukūrė nežinia kiek žmonių daržovių, – teigia filmo personažas. – Tas operacijas atliko gydytojai, kurie pernelyg uoliai veikė.“
Nors žmonėms dar nepavyko sukurti skraidančių automobilių, pilotuojamų misijų į Marsą ar sukonstruoti įtikinamų bioandroidų kaip filme „Blade Runner“, BCI gali būti svarbiausia technologija, kuri ne tik pasivys, bet kai kuriais atvejais net ir pranoks ankstyvąsias mokslinės fantastikos idėjas. Daugiau nei 200 000 žmonių visame pasaulyje jau naudoja kokią nors BCI, dažniausiai dėl medicininių priežasčių.
Bene geriausiai žinomas naudojimo atvejis yra kochleariniai implantai, kurie leidžia kurtiesiems tam tikra prasme girdėti. Kitas svarbus naudojimo atvejis – epilepsijos priepuolių prevencija: esami prietaisai gali stebėti smegenų signalų aktyvumą, ir tai leidžia numatyti priepuolius bei įspėti asmenį, kad šis galėtų vengti tam tikros veiklos arba vartoti profilaktinius vaistus.
Kai kurie mokslininkai pasiūlė sistemas, kurios ne tik aptiktų, bet ir užkirstų kelią priepuoliams pasitelkiant elektros stimuliaciją – t. y. beveik tokį pat mechanizmą, koks pavaizduotas jau minėtame filme.
Implantai, skirti žmonėms, sergantiems Parkinsono liga, depresija, obsesiniu kompulsiniu sutrikimu ir epilepsija, taip pat jau ne vienerius metus bandomi su žmonėmis.
Pastaruoju metu patobulinus dirbtinį intelektą ir neuronus zonduojančias medžiagas, šie prietaisai tapo mažiau invaziniais ir lengviau pritaikomais – o tai, savaime suprantama, pritraukė privataus ir karinio finansavimo bangą.
„Paradromics“, „Blackrock Neurotech“ ir „Synchron“ – tai tik keletas rizikos kapitalo remiamų įmonių, kuriančių prietaisus paralyžiuotiems žmonėms. Praėjusį lapkritį startuolis „Science“ pristatė bioelektrinės sąsajos, padedančios gydyti aklumą, koncepciją. Praėjusį rugsėjį „Magnus Medical“ gavo JAV Maisto ir vaistų administracijos patvirtinimą dėl tikslinės smegenų stimuliacijos terapijos, skirtos dideliam depresijos sutrikimui gydyti.
Tuo tarpu „Neuralink“ persistengė pertekliniais pažadais – pavyzdžiui, nesugebėjo laikytis terminų ir, kaip pranešama, buvo pradėtas federalinį tyrimą dėl teiginių apie gyvūnų gerovės pažeidimus. Rinkos analizės įmonė „Grand View Research“ 2021 m. pasaulinę smegenų implantų rinką įvertino 4,9 mlrd. dolerių, o kitos įmonės prognozuoja, kad iki 2030 m. šis skaičius gali padvigubėti.
Kol kas BCI naudojamos tik medicinos srityje, tačiau siūloma daugybė nemedicininių šios technologijos panaudojimo būdų.
2018 m. paskelbtame tyrime aprašyta, kaip dalyviai pasitelkdami BCI naudojosi daugybe „Android“ planšetinio kompiuterio programėlių, įskaitant teksto rinkimą, žinučių siuntimą ir paiešką internete – tiesiog įsivaizduodami atitinkamus judesius.
Tarp labiau spekuliatyvių taikymų – vaizdo žaidimų žaidimas, manipuliavimas virtualia realybe ar net tiesioginis duomenų įvesties, pavyzdžiui, tekstinių pranešimų ar vaizdo įrašų, priėmimas, apeinant monitoriaus poreikį. Tai gali skambėti kaip mokslinė fantastika, tačiau iš tikrųjų pasiekėme tokį lygį, kai kultūrinės ir etinės kliūtys tokioms technologijoms ėmė viršyti technines. Ir nepaisant to, kad „Terminal man“ siužetas yra išgalvotas, jo lemtingas posūkis kelia realius klausimus apie netyčinį BCI poveikį.
Pasikeitęs protas
Nėra patvirtintų atvejų, kad „Terminal man“ tipo smurtinį protrūkį būtų sukėlęs koks BCI, tačiau yra įtikinamų įrodymų, kad šie prietaisai gali sukelti kognityvinius pokyčius, viršijančius numatytą jų taikymo sritį.
Kai kurie iš šių pokyčių buvo teigiami; juk BCI yra skirti tam, kad pakeistų tam tikrus jų vartotojų bruožus. A.Wexler apklausė Parkinsono liga sergančius žmones, kuriems buvo atliekama gilioji smegenų stimuliacija – t. y. chirurginis gydymas, kurio metu į smegenis implantuojami ploni metaliniai laideliai, siunčiantys elektrinius impulsus, padedančius sumažinti motorinius simptomus – ir nustatė, kad daugelis jų prieš gydymą buvo praradę savęs suvokimą.
„Daugelis manė, kad liga iš jų tam tikra prasme atėmė tai, kuo jie buvo, – pasakoja mokslininkė. – Tai tikrai paveikia jūsų tapatybę, savęs suvokimą – jei negalite daryti dalykų, kuriuos manote, kad galite daryti.“ Šiais atvejais BCI padėjo žmonėms pasijusti „sugrįžusiais į save“, nes padėjo gydyti pagrindinę ligą.
Vašingtono universiteto (JAV) tyrėjai Eranas Kleinas ir Sara Goering taip pat pastebėjo teigiamus asmenybės ir savęs suvokimo pokyčius tarp žmonių, naudojančių BCI. 2016 m. straipsnyje apie požiūrį ir etinius aspektus, susijusius su giliąja smegenų stimuliacija, jie pranešė, kad tyrimo dalyviai dažnai manė, jog gydymas padėjo jiems susigrąžinti „autentišką“ savąjį „aš“, kurį buvo sunaikinusi depresija ar obsesinis-kompulsinis sutrikimas.
„Aš pradėjau galvoti, kas esu aš, o kas – depresija, o kas – stimuliatorius“, – sakė vienas pacientas. 2022 m. pabaigoje neuropsichologė Cynthia Kubu kalbėdama apie panašius tyrimus aprašė padidėjusį jos apklaustų pacientų kontrolės ir savarankiškumo jausmą.
Tačiau ne visi mokslininkų nustatyti pokyčiai yra naudingi. Tasmanijos universiteto (Australija) filosofijos profesorius Frederikas Gilbertas, besispecializuojantis taikomosios neuroetikos srityje, pokalbiuose su žmonėmis, kuriems buvo taikyta BCI, pastebėjo keistą poveikį.
„Asmenybės, tapatybės, atstovavimo, autentiškumo, autonomijos ir savasties sąvokos – tai labai kompaktiškos, neaiškios ir neskaidrios dimensijos, – pastebi mokslininkas. – Niekas iš tikrųjų nesutaria, ką jos reiškia, tačiau turime atvejų, kai akivaizdu, kad BCI sukėlė asmenybės ar seksualumo raiškos pokyčius“.
Per daugybę interviu tyrimų F.Gilbertas pastebėjo, kad pacientai pasakoja apie jausmus, kai neatpažįsta savęs, arba tai, kas tyrimuose paprastai vadinama „susvetimėjimu“.
„Jie žino, kad yra savimi, bet ne tokie, kokie buvo prieš implantaciją“, – pasakoja F.Gilbertas. Kai kurie iš pacientų išreiškė jausmus, kad turi naujų gebėjimų, nesusijusių su implantais – pavyzdžiui, viena penkiasdešimtmetė moteris susižalojo bandydama pakelti biliardo stalą, kurį, kaip manė, pati viena galėjo pajudinti.
Nors kai kurie susvetimėjimo atvejai gali būti naudingi – pavyzdžiui, jei dėl jų atsiranda sveikas savigarbos jausmas, tačiau neigiami atvejai gali būti gana įkyrūs. „Tai privedė prie kraštutinių atvejų, kai buvo mėginta nusižudyti“, – prisimena mokslininkas.
Logiška, kad žmonėms, naudojantiems BCI tam, kad padėtų įveikti reikšmingas medicinines negalias, gydymas turėtų teigiamą psichologinį poveikį. Tačiau, kai svarstoma apie smegenų lustus, skirtus populiariajam naudojimui, kur kas daugiau nerimo kelia neigiami aspektai.
Išmanusis telefonas smegenyse
Tobulėjant technologijoms, artėjame prie E.Musko „Fitbit“ jūsų kaukolėje“ vizijos. Tačiau yra priežasčių būti atsargiems. Juk jei nuo telefono lengva tapti priklausomu, pagalvokite, kiek dar labiau priklausomas jis galėtų būti, jei būtų pajungtas tiesiai į smegenis.
F.Gilbertas pasidalinu atveju apie vieną savo apklaustą pacientą, kuriam išsivystė savotiškas sprendimų paralyžius ir galiausiai jis pasijuto taip, tarsi negalėtų išeiti į lauką ar nuspręsti, ką valgyti, prieš tai nepasikonsultavęs su prietaisu, rodančiu, kas vyksta jo smegenyse.
„Nėra nieko blogo turėti prietaisą, kuris užbaigia sprendimą. Bet galiausiai prietaisas tarsi išstūmė žmogų iš sprendimo priėmimo proceso, išstumdamas jį iš grandinės“, – sako mokslininkas.
Kartais pacientas gali taip pasikliauti savo prietaisu, kad jam atrodo, jog be jo nebegali išvis funkcionuoti. F.Gilbertas yra susidūręs su daugeliu tyrimų dalyvių, kurie nustoję naudotis prietaisais ir juos išėmę, puolė į depresiją – ir dažnai viskas būdavo vien dėl to, kad tyrimas baigėsi arba baigėsi jo finansavimas.
„Pamažu prie jo priprantama ir susigyvenama, – interviu sakė anoniminis tyrimo dalyvis, gavęs prietaisą epilepsijos požymiams nustatyti. – Jis tapo manimi.“
Tokią priklausomybę dar labiau apsunkina tai, kad BCI sunku išlaikyti finansiškai, o taip pat prižiūrėti, nes jiems pašalinti ir vėl implantuoti dažnai prireikia invazinės smegenų operacijos. Kadangi BCI iš esmės vis dar yra bandymų stadijoje, trūksta visuotinių standartų ar stabilios finansinės paramos, todėl daugeliui prietaisų gresia staigus finansavimo nutraukimas. Ankstyvųjų vartotojų savijautą gali sutrikdyti tiekimo grandinės problemos, techninės įrangos atnaujinimai arba įmonės bankrotas.
Be to, kai kompiuteris gauna prieigą prie jūsų smegenų bangų, kyla susirūpinimas dėl privatumo. „Jei įsigysite prietaisą, kuris padės jums judinti – pavyzdžiui, rankos protezą – tas prietaisas fiksuos kitus triukšmo šaltinius, kurių galbūt nenorėsite, kad jie būtų fiksuojami jūsų smegenyse, – sako F.Gilbertas. – Yra daug foninio triukšmo, ir tą foninį triukšmą galima iššifruoti.“
Ištyręs jūsų smegenų bangas, kas nors galėtų daug sužinoti apie jus – o jei įsilaužėliui pavyktų gauti prieigą prie jūsų duomenų, jis tam tikra prasme galėtų perskaityti jūsų mintis, ieškodamas specifinių smegenų signalų aktyvumo išraiškų.
Kadangi BCI vis dar daugiausia naudojami tik medicinos srityje, dauguma pradedančiųjų vartotojų mielai priima tokius kompromisus. Jei kas nors turi negalią, dėl kurios negali bendrauti, paprastai jie labai džiaugiasi, jei yra technologija, kuri leidžia jiems bendrauti, sako A.Wexler. Tačiau atmetus mintį, kad nemedicininės BCI greičiausiai sukeltų daugybę naujų problemų, ne taip aišku, ar kompromisai būtų verti to, kad galėtum „turėti „Fitbit“ savo galvoje“.
Nors iki kiborgiškos ateities, kurioje elektroniniu būdu bus sujungti protai, mums dar toli, vis spartėjantis šios pramonės šakos augimas dar labiau didina etinių klausimų, kurie anksčiau buvo tik moksline fantastika, aktualumą. Jei smegenų lustas gali pakeisti pagrindines jūsų asmenybės dalis, įmonės neturėtų skubėti diegti jų į žmonių galvas. A.Wexler mano, kad nors dauguma šios pramonės šakos atstovų nėra tokie atviri BCI naudojimui kaip vartotojiškam produktui, jie vis tiek mano, kad tai gali įvykti.
Ir pasak jos, jei taip nutiks, „pasikeis visas rizikos ir naudos santykis“.
Parengta pagal „Business Insider“.
