Tai tikrai nėra nauja idėja. Senoviniai mistiniai tekstai užsimena apie ankstesnius protingus padarus. Raižiniuose iš Mesopotamijos (seniausiuose istoriniuose įrašuose) galima pamatyti karalius driežus: žmonės lenkiasi prieš juos.
Jie paminėti ir Toroje, kur pasirodo kaip nefilimai, vadinamieji sargybiniai. Pasak Pradžios knygos, „jie buvo senų laikų didvyriai, garsūs vyrai“.
Sudėtinga gyvybė mūsų planetoje egzistavo mažiausiai 400 milijonų metų, o kaip rūšiai mums pavyko sukurti pramoninę civilizaciją maždaug prieš 300 metų. Bet kas, jei Žemėje prieš milijonus metų egzistavo ankstesnė pramoninė civilizacija ? Jei taip būtų, kaip galėtume tai įrodyti (ar paneigti)? Tai ir yra silūriečių hipotezės esmė – žavus minties eksperimentas, kuris paskelbtas 2018 m. tarptautiniame astrobiologijos žurnale publikuotame tyrime.
Gyvybės galimybė kitur Visatoje ir jos paralelės su antropocenu – dabartine geologine epocha, per kurią žmonės negrįžtamai paveikė Žemę – jau seniai glumino Ročesterio universiteto (JAV) astrofizikos profesorių Adamą Franką, kuris yra vienas iš dviejų tyrimo autorių.
„Ar įprasta, kad bet kuri civilizacija, pasiekusi mūsų energijos suvartojimo lygį, sukelia savo klimato kaitos versiją? Aš mąsčiau. Jei yra svetimų civilizacijų, ar jos taip pat paskatintų klimato kaitą?“, – pasakoja mokslininkas.
Turėdamas omenyje šią idėją, A.Frankas apsilankė NASA Goddardo kosmoso mokslų institute (GISS) – elitinėje Kolumbijos universiteto klimato mokslo įstaigoje. Jis norėjo pasidalinti savo mintimis su klimato tyrinėtojais ir tikrai tikėjosi daug pakeltų antakių ir skeptiškų žvilgsnių.
„Nuėjau į susitikimą su [klimatologu ir NASA GISS direktoriumi] Gavinu A. Schmidtu ir pradėjau kalbėti apie ateivius. Tada Gavinas mane sustabdė ir pasakė: „Palauk. Iš kur žinai, kad mūsų planetoje civilizacija buvo vienintelį kartą?'“, – pasakoja astrofizikas. Klausimas mokslininkui tapo „nušvitimo akimirka“ – daugiausia dėl to, kad tai leido jam persvarstyti faktus, kuriuos jis laikė savaime suprantamais.
Straipsnyje, paskelbtame astrobiologijos žurnale, neteigiama, kad technologiškai pažengusi rūšis egzistavo dar gerokai anksčiau nei žmonija – bet siūlomas įdomus hipotetinis klausimas, ar būtų įmanoma rasti ankstesnės civilizacijos „geologinius pirštų atspaudus“ – civilizacijos, kuri išnyko prieš milijonus metų.
Atsakymo į šį klausimą paieška yra ne tik yra įdomi hipotezė, kurią reikia apmąstyti, bet ir gali padėti mums ieškoti išsivysčiusių civilizacijų pėdsakų egzoplanetose. Kaip pažymima tyrime, žmonės paliko žymių pėdsakų mūsų planetoje, kurie tikrai išliks daugelį metų, pakeisdami planetos klimatą ir ekosistemas – tačiau tai nereiškia, kad šie pokyčiai bus pastebimi po milijonų metų. Tiesą sakant, mūsų paliekamas pėdsakas – pavyzdžiui, nuosėdose – gali būti tik kelių centimetrų storio.
Pėdsakai Žemės geologijoje
Kaip dabartiniai Homo sapiens Žemėje pirmą kartą pasirodėme maždaug prieš 300 000 metų. Mažai tikėtinu atveju, jei būtų egzistavusi kokia kita senovinė pramoninė civilizacija, ji būtų ankstesnė už rūšį, kuriai mes visi priklausome.
G.A.Schmidtas pavadino šią idėją silūriečių hipoteze – taip pagerbdamas reptilinius humanoidus silūriečius, kuriuos aštuntojo dešimtmečio britų mokslinės fantastikos televizijos serialo „Doctor Who“ serijoje po 400 milijonų metų žiemos miego pažadino branduoliniai bandymai (vėliau serija buvo atkartota ir modernesnėse serialo versijose). Tyrimo autoriai nusprendė šio laikotarpio ribas nubrėžti nuo keturių milijonų metų iki 400 milijonų metų prieš, mūsų laikus.
Ieškant potencialios iki H.sapiens egzistavusios civilizacijos pėdsakų, grįžti šimtus milijonų metų atgal nėra paprastas dalykas.
„Per kelis milijonus metų Žemės paviršius iš esmės beveik atsinaujino. Negalėjo išlikti jokių civilizacijos pėdsakų – statulų, pastatų ar nieko“, – teigia A.Frankas. Fosilijų pėdsakų praktiškai nebūtų, nes viskas būtų sudūlėję į dulkes.
Bet pasak A.Franko ir G.A.Schmidto, tikimybė aptikti tiesioginių tokios civilizacijos įrodymų – tokių kaip technologiniai artefaktai – maža. Tyrėjai padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog šiuolaikiniai žmonės rastų netiesioginius įrodymus – tokius, kaip greitus temperatūros ar klimato pokyčius (kaip įvyko paleoceno–eoceno terminio maksimumo metu prieš 55 mln. metų), geoterminių energijos šaltinių panaudojimo įrodymus arba nuosėdų anomalijas (pavyzdžiui neįprastą cheminę sudėtį, kas galėtų būti dirbtinių trąšų įrodymu) ar izotopų santykį – pavyzdžiui, už supernovos ribų nėra natūraliai egzistuojančio plutonio-244 (kurio pusėjimo trukmė yra 8×107 metų), todėl šio izotopo įrodymai galėtų paliudyti technologiškai pažangią civilizaciją.
Vieninteliai įrodymai būtų cheminių pėdsakų pavidalu. „Turėtume pažvelgti į kiekvieną uolienų sluoksnį, o tada pabandyti nustatyti tendencijas – ieškoti pokyčių tokiuose dalykuose kaip anglies ar deguonies izotopai, kurie yra tokių dalykų kaip anglies dioksidas pėdsakai. Pramoninė civilizacija išmestų į atmosferą daug anglies dvideginio, kaip ir mes“, – aiškina A.Frankas. Plastikas ar nanodalelės taip pat būtų geras pramoninės civilizacijos, kuri atsirado iki mūsų, rodiklis.
G.A.Schmidtą ir A.Franką suintrigavo geologijos istorijos laikotarpis, žinomas kaip paleoceno-eoceno terminis maksimumas (PETM) – nes per jį, prieš 56 milijonus metų, mūsų planetoje įvyko kažkas ypatingo: vidutinė Žemės temperatūra pakilo iki 9 laipsnių pagal Celsijų – daugiau nei turime šiandien. Pasaulis tapo vidutinio klimato zona be ledo.
Tyrėjai ištyrė anglies ir deguonies izotopų santykį iš PETM – ir iš tikrųjų pastebėjo šuolius. Tačiau jie taip pat matė nuosmukį, ir visa tai nutiko per kelis šimtus tūkstančių metų – o tai nė iš tolo neprilygsta greičiui, kuriuo anglis šiuo metu „dusina“ atmosferą. A.Frankas sako, kad PETM cheminiai skirtumai parodė ilgalaikius klimato pokyčius.
Tyrėjai taip pat apžvelgė kitus „staigius įvykius“ per tam tikrą laiką, kurie matomi geologiniuose pėdsakuose, įskaitant vandenyno bedeguonius įvykius – kai vandenyne išsenka deguonis, ir tai lemia gyvūnų rūšių išmirimus. Nenuostabu (o gal ir šiek tiek apmaudu) – rodikliai neparodė jokios pramoninės civilizacijos.
„Kuo ilgiau gyvuoja civilizacija, tuo didesnį paliktą pėdsaką galima tikėtis rasti , – rašo tyrėjų komanda. – Tačiau kuo ilgiau civilizacija gyvuoja, tuo tvaresnė turi būti jos veikla, kad ji išliktų“. Kuo tvaresnė visuomenė (energijos gamybos, gamybos ar žemės ūkio srityse), tuo paliekamas pėdsakas likusioje planetos dalyje mažesnis. Tačiau kuo mažesnis pėdsakas, tuo mažiau pėdsakų bus palikta geologiniuose dariniuose.
Okamo skustuvas
„Hipotezė, kad Žemėje galėjo būti seniai išnykusių pramoninių civilizacijų ir kad jų egzistavimas gali būti užfiksuotas geologiniuose įrašuose, susijusiuose su klimato kaitos pėdsakais, yra žavinga, tačiau net autoriai nėra tikri dėl tikimybės, kad tai tiesa“, – teigia Niujorko Fordhamo universiteto fizikos docentas Stephenas Holleris.
Moksle galioja puikus principas, vadinamas Okamo skustuvu. XIV amžiuje anglų pranciškonų filosofas ir teologas Williamas iš Okhamo pasiūlė idėją, kad labiausiai tikėtinas problemos sprendimas yra pats paprasčiausias. „Labai tikėtina, kad čia taip ir yra, – sako S.Holleris. – Geologinius pėdsakus iš esmės galime paaiškinti gamtos reiškiniais, todėl nereikia remtis prarastomis civilizacijomis“.
Tačiau jei egzistavo ankstesnė pramoninė civilizacija, o jos išnykimas buvo nulemtas katastrofiškos klimato kaitos, kurią sukėlė pramoninė veikla, turėtume paisyti įspėjimų – nes kaip civilizacija, mes patys stovime ties prarajos riba. „Kai peržengsime šią ribą, tai bus sunkus kritimas – ir mes kaip civilizacija galime neišgyventi“, – perspėja mokslininkas.
Didesnis tvarumas reiškia mažiau pėdsakų
Silūriečių hipotezėje egzistuoja tam tikras oksimoronas: kuo tvaresnė visuomenė gamina energiją ir išteklius – be abejo, kuo visuomenė yra labiau pažengusi – tuo mažesnį pėdsaką ji paliks planetoje. Tačiau šis mažesnis pėdsakas reikštų keletą žymenų to laikotarpio geologiniuose pėdsakuose.
Pavyzdžiui, kuo daugiau plastikinių ar patvarių sintetinių molekulių pagaminsime, tuo didesnė tikimybė, kad būsimos civilizacijos ras mūsų pėdsakų (mūsų visuomenė kasmet visame pasaulyje pagamina 300 mln. tonų plastiko – tai beveik prilygsta visos žmonių populiacijos svoriui!). Net jei įvykus branduolinei katastrofai būtume nušluoti nuo Žemės paviršiaus, ilgaamžės radioaktyviosios dalelės dirvožemyje išliks ištisus eonus (kelias eras apimantis geologijos laikotarpis) – paliudydamos, kad mes iš tiesų egzistavome.
„Nagrinėdami silūriečių hipotezę mes nurodėme galimus pėdsakus, kuriuos mūsų civilizacija paliks, jei išnyksime ir jei kas nors ieškos mūsų civilizacijos po 10 ar 20 milijonų metų“, – sako A.Frankas.
Tačiau labiausiai eksperimentas parodė tam tikrus mūsų dabartinio mokslo aparato trūkumus. „Jei ankstesnės rūšies pramoninė veikla būtų ypač trumpalaikė, tais įrankiais ir metodais, kuriuos turime dabar, senovės nuosėdose jos aptikti negalėtume, – aiškina astrofizikas. – Jei norite ieškoti ankstesnės civilizacijos įrodymų, turite atlikti tyrimus, kurių niekas neatliko ir sukurti naujus metodus – pavyzdžiui, turite sugalvoti būdus, kaip pažvelgti į pėdsakus uolienose daug tiksliau“.
A.Frankas ir G.A.Schmidtas spėja, kad tokia civilizacija galėjo išskristi į kosmosą ir palikti artefaktų kitokiuose dangaus kūnuose – tokiuose kaip Mėnulis ir Marsas. Ir artefaktus šiuose dviejuose pasauliuose būtų rasti lengviau nei Žemėje, kur erozija ir tektoninė veikla ištrintų didžiąją pėdsakų dalį.
Tačiau reikia prisiminti, kad kalbant apie hipotetinę milijonus metų trukusią sudėtingos gyvybės evoliuciją, reikia turėti omenyje, jog negailestinga Žemė viską sugriauna. Ir nors mokslininkų komanda iš tikrųjų netiki, kad prieš mus egzistavo kita pramoninė civilizacija, pagrindinė silūriečių hipotezės dalis, pasak A.Franko, yra ta, kad jei ko nors tiksliai neieškote, galite to net ir nepamatyti.
Silūriečių hipotezė populiariojoje kultūroje
A.Frankas ir G.A.Schmidtas cituoja Jameso P. Hogano romaną „Inherit the Stars“ (1977), kuriame pateikiama panaši hipotezė – tačiau taip pat teigia, kad juos nustebino tai, kaip retai ši sąvoka buvo nagrinėjama mokslinėje fantastikoje.
„Land of the Lost“ buvo aštuntojo dešimtmečio televizijos serialas vaikams, kuriame humanoidinių roplių rūšis slistakai (angl. sleestaks) išnyksta tada, kai jų pramoninė visuomenė padaro per didelę žalą aplinkai.
Rašytojos Andre Norton romane „The Time Traders“ (1958) ir vėlesnėse serijos knygose buvo aptarta mintis, kad daugumą fizinių senovės išsivysčiusių civilizacijų Žemėje įrodymų per tūkstantmečius galėjo pašalinti ledynai, ugnikalnių išsiveržimai ir Žemės geologiniai pokyčiai.
Mokslinės fantastikos serialo „Star Trek: Voyager“ (1995–2001) serijoje „Distant Origin“ (liet. „Tolima kilmė“) įgula susiduria su votais (angl. voth) – kosmoso rase, kuri galėjo išsivystyti Žemėje iš dinozaurų. Diskutuodamas apie šią teoriją su votų mokslininku, vienas iš serialo herojų Chakotay spėja, kad jų protėviai išsivystė izoliuotame žemyne, kurį sunaikino kataklizmas, o visi pėdsakai buvo palaidoti po vandenynais arba kilometrų storio uolienų sluoksniu.
„Tikimės, kad mūsų tyrimas bus motyvacija pagerinti hipotezės ribas, kad ateityje galėtume geriau atsakyti į savo hipotetinį klausimą“, – teigia tyrimo autoriai.
