Palaidojimas veidu į žemę gali reikšti, kad žmogus sirgo šia liga, o neįprasta vinies formos skylė moters kaukolėje gali būti priemonės, kuria siekta užkirsti kelią epilepsijos plitimui tarp kitų žmonių, rezultatas – tuo metu vyravo toks medicininis įsitikinimas, teigiama tyrime, kuris pasirodys žurnalo „Journal of Archaeological Science“ balandžio mėnesio numeryje.
Dabar žinoma, kad epilepsija yra smegenų liga, kuri negali būti perduota kitiems žmonėms – tačiau tuo metu, kai moteris mirė, „buvo manoma, kad liga, dėl kurios mirė kape esantis žmogus, gali tapti visos bendruomenės problema“, – sako tyrimo bendraautorius ir Kaljario universiteto Sardinijoje archeologas bei istorikas Dario D'Orlando.
Neįprastas palaidojimas buvo rastas kape Monte Lunos nekropolyje – kalvoje, esančioje maždaug už 30 km į šiaurę nuo Kaljario, pietinėje Sardinijos dalyje. Šias kapines VI a. pr.m.e. įkūrė pūnų tauta – ir čia buvo laidojama iki II a. pr.m.e.
Pūnų nekropolis
Monte Lunos nekropolyje buvo kasinėjama XX a. aštuntajame dešimtmetyje, o naujausias tyrimas yra pagrįstas kapo nuotraukomis ir nauju moters skeleto tyrimu.
Iš kape esančios keramikos galima spręsti, kad ji buvo palaidota III a.pr.m.e. paskutiniame dešimtmetyje arba II a.pr.m.e. pirmajame dešimtmetyje – tuo metu, kai Sardinija, šimtus metų buvusi pūnų arba finikiečių kultūros centru, po Pirmojo pūnų karo su Kartagina, kuris vyko 264–241 m. pr.m.e., pateko Romos valdžion.
O nauja jaunos moters skeleto analizė, atlikta remiantis dubens, dantų ir kitų kaulų duomenimis, patvirtino ankstesnius skaičiavimus, kad mirties metu jai buvo 18–22 metai.
Tyrimas taip pat parodė, kad moteris prieš pat mirtį arba maždaug jos metu patyrė kaukolės traumą. Archeologai rado dviejų rūšių trauminių pėdsakų: traumą, kuri galėjo atsirasti atsitiktinai nukritus (galbūt per epilepsijos priepuolį) ir traumą, nulemtą aštraus įrankio, t. y. kvadratinę skylę kaukolėje, atitinkančią smūgį senoviniu romėnų vinimi. Tokių vinių rasta keliose archeologinėse radimvietėse Sardinijoje.
D.D'Orlando teigia, kad aštria vinimi padarytas sužalojimas galėjo būti atliktas po mirties, siekiant išvengti tariamo epilepsijos „užkrėtimo“.
Medicininiai tikėjimai senovės Sardinijoje
Toks gydymas galėjo būti pagrįstas graikų tikėjimu, kad tam tikras ligas sukelia „miazma“ – blogas, suterštas oras. Toks tikėjimas tuo metu vyravo visame Viduržemio jūros regione, pastebi mokslininkas.
Tokią pačią priemonę pirmajame mūsų eros amžiuje aprašė romėnų generolas ir gamtos istorikas Plinijus Vyresnysis, kuris rekomendavo epilepsija sirgusiam žmogui po mirties prikalti kūno dalis vinimis, kad liga neplistų.
D'Orlando sako, kad ši kaukolės pradūrimo vinimi praktika ir galbūt neįprastas moters palaidojimas veidu žemyn gali būti paaiškintas naujų romėnų idėjų, kurioms didelę įtaką darė senovės graikų idėjos, diegimu Sardinijos kaime.
Tačiau tyrime nedalyvavęs Browno universiteto (JAV) archeologas Peteris van Dommelenas sako, kad nepaisant romėnų valdymo, Sardinijos kultūra buvo išlikusi pūniška.
„Kultūriniu požiūriu, ypač tokiose kaimo vietovėse kaip ši, sala išliko pūniška, – teigia mokslininkas. – Nėra jokios priežasties ieškoti ryšių su romėnų pasauliu – tai, ką žmonės darė, visiškai atitiko pūnų tradicijas.“
Van Dommelenas nėra girdėjęs apie panašius palaidojimus Sardinijoje, bet jo teigimu, „tai įdomu“
„Tai atitinka platesnį modelį, kurį galima pastebėti visame pasaulyje ir skirtingose kultūrose“, – sako mokslininkas.
Parengta pagal „Live Science“.
