Tokia teorija gana gerai įsitvirtino – tačiau, kaip ir daugeliu pasakojimų apie mūsų priešistorę, galbūt nereikia skubėti ja tikėti, rašo „New Scientist“ autorius Michaelas Marshallas.
Tradiciškai antropologai apie priešistorę mąsto pažangos terminais. Tai reiškia, kad žemdirbystės atsiradimas buvo laikomas pažanga – palyginus su medžiokle ir rankiojimu, kurie buvo senesni ir todėl primityvesni.
Tačiau XX a. pabaigoje ši pažangos prielaida buvo pradėta kritikuoti: kodėl žemdirbių visuomenė būtinai yra „geresnė“ už medžiotojų ir rinkėjų visuomenę? Maždaug tuo pačiu metu atlikti tyrimai parodė, kad pirmųjų žemdirbių sveikata buvo prastesnė nei jų protėvių medžiotojų-rinkėjų (ir medžiojančių bei rankiojančių kaimynų).
Pagrindiniai to įrodymai – vidutinio ūgio pokyčių tyrimai. Gerai maitindamiesi ir sveiki žmonės paprastai užauga aukštesni už tuos, kurie dažnai badauja arba vaikystėje serga ligomis.
Labai svarbu, kad archeologiniai duomenys rodo, jog pirmieji žemdirbiai buvo žemesni už medžiotojus-rinkėjus. Taip pat buvo rasta įrodymų, kad pablogėjo dantų būklė: padaugėjo dantų ėduonies atvejų. Viena iš interpretacijų buvo ta, kad įdėjus tiek pat pastangų, ūkininkaujant gaunama mažiau kalorijų nei medžiojant ir renkant, todėl ūkininkavimas iš tikrųjų buvo mažiau efektyvus – bent jau tol, kol žmonės gerai jį įvaldė, o tai užtruko šimtmečius.
Šią mintį 1999 m. straipsnyje apibendrino knygos „Guns, Germs and Steel“ (liet. „Ginklai, mikrobai ir plienas“) autorius Jaredas Diamondas. Jis apibūdino žemdirbystę kaip „didžiausią klaidą žmonijos istorijoje“ – ūkininkavimo kaip pažangos idėja buvo paneigta.
Bet juk turbūt nesunku nuspėti, kad visada būna koks nors „bet“, tiesa?
Ilgas, lėtas nuosmukis
Praėjusį mėnesį žurnalas PNAS išleido specialųjį numerį, skirtą pastariesiems 12 000 metų. Į jį įtrauktas Vakarų universiteto (Kanada) atstovo Jay Stocko ir jo kolegų atliktas žmogaus kūno dydžio pokyčių tyrimas. Šis tyrimas iš esmės keičia supratimą, kaip perėjimas prie žemdirbystės paveikė mūsų sveikatą.
Luke'as Tayloras aprašė šį tyrimą žurnale „New Scientist“. Jis sutelkė dėmesį į vieną išvadą: kai kuriems Europos žmonėms išsivystė gebėjimas be blogų pasekmių gerti pieną ir po kūdikystės – ir tai buvo susiję su ūgio padidėjimu. Iš to galima daryti išvadą, kad dėl genetinio pokyčio kai kurie senovės žmonės galėjo gauti papildomų kalorijų iš pieno – o kiti žmonės to negalėjo padaryti – todėl gebėję virškinti laktozę ir išaugo aukštesniais.
J.Stocko komanda surinko duomenis apie 3577 skeletus iš 366 Europos, Azijos ir Šiaurės Afrikos archeologinių archeologinių radimviečių. Griaučiai apima laikotarpį nuo 34 300 metų prieš mūsų dienas – iki mūsų dienų.
Kaip ir reikėjo tikėtis, skeletai labai skiriasi tiek ūgiu, tiek apskaičiuota kūno mase. Vis dėlto vidurkiai rodo aiškią tendenciją. Vidutinis kūno dydis nuo 34 300 metų iki maždaug 6000 metų prieš mūsų laikus palaipsniui mažėjo – ir tik nuo ketvirtojo tūkstančio prieš mūsų erą vėl ėmė didėti.
Tai, švelniai tariant, nėra tai, ko galima būtų tikėtis, jei mūsų protėviams medžioklės ir rinkimo perėjimas prie žemdirbystės būtų būtų reiškęs prastesnį pasirinkimą. Tyrimo autoriai teigia, kad kalbėjimas apie tai, jog atsiradus žemdirbystei žmonės tapo mažesni, iš dalies gali būti iliuzija, atsiradusi dėl to, kad ankstesni tyrėjai šį perėjimą laikė staigiu, o ne laipsnišku.
Kūno dydžio padidėjimas maždaug prieš 6000 metų pastebėtas praėjus keliems tūkstančiams metų po žemdirbystės atsiradimo. Tai reiškia, kad visa tai nėra tiesioginė perėjimo prie žemdirbystės pasekmė – o tyrėjai ūgio pokytį sieja su gebėjimu gerti pieną, kuris atsirado maždaug tuo metu.
Tačiau kodėl žmonių ūgis tūkstančius metų prieš pradedant ūkininkauti mažėjo ?
Neįtikėtinai mažėjantys žmonės
M.Marshallas perspėja, kad aiškaus atsakymo į šį klausimą dar nėra. Bet yra keletas galimybių – ir gali būti, kad ūgio mažėjimą nulėmė nukeli veiksniai.
Tyrėjai pabrėžia, kad bendruomenės neperėjo prie žemdirbystės per vieną naktį. Daugelis šiuolaikinių žmonių, kuriuos mes priskiriame medžiotojams-rinkėjams, be medžioklės kultivuoja ir laukinius augalus – ir dažnai dar gana intensyviai – o daugelis ankstyvųjų žemdirbių vis dar šiek tiek medžiodavo ir rankiodavo maistą. Tai iškreipia vaizdą. Neaiškumų prideda ir tai, kad turime tik 3000 skeletų, atspindinčių daugiau nei 30 000 metų, ir dar trijuose žemynuose.
Gali būti, kad 30 000 metų žmonės palaipsniui pereidinėjo prie žemdirbystės – ir tai paaiškintų ilgalaikį žmonių skaičiaus mažėjimą. Tačiau kyla klausimas, kodėl jie taip elgėsi.
Galbūt tai nulėmė klimato kaita. Maždaug prieš 110 000–12 000 metų Žemėje buvo ledynmetis, plėtėsi ledo danga. Žemiausią tašką temperatūra pasiekė maždaug prieš 20 000 metų, t. y. paskutiniuoju ledynmečio maksimumu vadinamu laikotarpiu. Gali būti, kad dėl šalto klimato medžiotojams-rinkėjams buvo sunkiau išgyventi.
Tačiau tai nepaaiškina, kodėl kūno apimtys mažėjo net ir tada, kai temperatūra vėl ėmė šilti. Be to, klimato pokyčiai vyksta sudėtingai: vidutinė temperatūra planetoje prieš 20 000 metų buvo šaltesnė, tačiau skirtinguose regionuose vyko skirtingi pokyčiai, o kiti veiksniai – pavyzdžiui, kritulių kiekis – turi ne mažesnę reikšmę nei temperatūra. Todėl nėra akivaizdu, kokį vaidmenį atliko klimatas.
Yra ir dar viena hipotezė: žmonės tapo mažesniais todėl, kad per daug medžiojo stambius gyvūnus – pavyzdžiui, mamutus – ir dėl to pritrūko maistingos mėsos. Dar 2021 m. Miki Ben-Doras iš Tel Avivo universiteto Izraelyje ir jo kolegos publikavo mokslinį tyrimą, kuris skelbė, kad per didelė stambių gyvūnų medžioklė privertė žmones palaipsniui pereiti prie kitų maisto šaltinių.
Tyrėjų komanda teigia, kad pirmieji mūsų Homo genties atstovai, gyvenę daugiau nei prieš 2 mln. metų, daugiausia valgė mėsą. Mokslininkai citavo įrodymus, kad didžiausių megafaunos gyvūnų populiacijos kelis milijonus metų mažėjo. Nors daugelis megafaunos atstovų išnyko tik per pastaruosius keliasdešimt tūkstančių metų, M.Ben-Doras ir jo kolegos mano, kad tai tebuvo galutinė ilgo mažėjimo, kurį sukėlė pernelyg intensyvi medžioklė, pasekmė.
Be abejo, tai, kad žmonės labai prisidėjo prie gigantiškų rūšių išnykimo, yra tiesa. Nors klimato ir kaita taip pat, atrodo, prisidėjo prie šio reiškinio, tačiau tai ji tikriausiai nebuvo vienintele priežastimi.
Pastebima, kad daugelis rūšių išnyko netrukus po to, kai į jų buveines atvyko žmonės. Vienas geriausiai ištirtų to pavyzdžių yra gauruotųjų mamutų nykimas ir išnykimas – ir atrodo, kad klimato kaita iš tiesų lėmė jų populiacijos mažėjimą, tačiau galutinį smūgį sudavė žmonės: galbūt prisimenate lrytas.lt neseniai publikuotą straipsnį apie tai, kaip neandertaliečiai medžiodavo didžiulius dramblius – tokius didelius, kad vienas toks galėdavo išmaitinti 100 žmonių visą mėnesį.
Gali būti, kad medžiotojai-rinkėjai palaipsniui iš savo aplinkos išnaikino stambius gyvūnus ir buvo priversti labiau pasikliauti mažesniu grobiu bei laukiniais augalais. Taip būtų galima paaiškinti, kodėl žmonės tūkstančius metų mažėjo.
Atmetus šiuos sunkumus, naujasis žmogaus kūno dydžio tyrimas turėtų paskatinti permąstyti mūsų idėjas apie ūkininkavimo poveikį mūsų sveikatai. J.Diamondo teiginys, kad tai buvo didžiausia klaida, kurią kada nors padarė mūsų protėviai, dabar atrodo geriausiu atveju perdėtas.
Antropologai kartais sako, kad medžioklė ir rinkimas yra vienintelė tvari ekonominė strategija, kurią kada nors išrado žmonės – priešingai nei mūsų pramoninė iškastiniu kuru varoma visuomenė. Tačiau jei M.Ben-Doras ir jo komanda teisūs, tai buvo visai ne taip.
Parengta pagal „New Scientist“.
