Į salą atvykę jūreiviai atsivežė invazinių gyvūnų rūšių – pavyzdžiui, žiurkių – ir introdukavo naujus medžioklės būdus. Tai vos per kelis dešimtmečius pasmerkė dodo (kuris visiškai nebijojo žmonių) išnykimui.
Dabar mokslininkų komanda nori sugrąžinti dodo, imdamasi drąsios iniciatyvos, kuri apims senovinės DNR sekos nustatymą, genų redagavimo technologiją ir sintetinės biologijos pasiekimus. Jie tikisi, kad šis projektas padės atrasti naujus paukščių apsaugos metodus.
„Akivaizdu, kad šiuo metu išgyvename išnykimo krizę. Ir mūsų pareiga – pasakoti istorijas bei sudominti žmones taip, kad jie būtų motyvuoti susimąstyti apie dabar vykstančią išnykimo krizę“, – sako Kalifornijos universiteto (JAV) ekologijos ir evoliucinės biologijos profesorė Beth Shapiro.
Ji yra pagrindinė biotechnologijų ir genų inžinerijos įmonės „Colossal Biosciences“, kurią įkūrė technologijų verslininkas Benas Lammas ir Harvardo medicinos mokyklos genetikas George'as Churchas – ir kuri vykdo ne mažiau ambicingus projektus, siekdama sugrąžinti gauruotąjį mamutą ir Tasmanijos tigrą – paleogenetikė.
B.Shapiro teigia, kad ji jau užbaigė pirmąjį svarbų projekto etapą – pilnai nustatė dodo genomo seką iš senovinės DNR, remdamasi genetine medžiaga, paimta iš dodo liekanų, išsaugotų Danijoje.
Kitas žingsnis buvo genetinės informacijos palyginimas su artimiausiais dodo giminaičiais, karvelinių šeimos paukščiais – tebegyvenančiais nikobariniais karveliais ir išnykusiu Rodrigeso drontu – milžinišku neskraidančiu karveliu, kadaise gyvenusiu netoli Mauricijaus esančioje saloje. Tai procesas, kuris leis mokslininkams tiksliau nustatyti, kurios genomo mutacijos „dodo paverčia dodo“, teigia B.Shapiro.
Iššūkiai prikėlinėjant dodo
Tačiau vėliau laukiantis darbas, kurio teks imtis norint prikelti gyvūną – programuoti gyvo dodo giminaičio ląsteles su išnykusio paukščio DNR – bus gerokai sudėtingesnis. Paleogenetikė sako, kad ji tikisi pritaikyti esamą metodą, naudojamą dirbant su pirmapradėmis lytinėmis ląstelėmis, embrioniniais spermos ir kiaušinėlių pirmtakais, kurie jau buvo panaudoti kuriant viščiuką, kurio tėvais buvyo antis – tai buvo padaryta 2013 m.
B.Shapiro pasakoja, kad šis metodas apima pirminių gemalų ląstelių pašalinimą iš kiaušinėlio, jų kultivavimą laboratorijoje ir ląstelių redagavimą, kad jos įgytų norimų genetinių savybių – o po to jos vėl įšvirkščiamos į to paties vystymosi etapo kiaušinėlį.
Net jei komandai pavyks sėkmingai įgyvendinti šį smarkiai rizikingą žingsnį, iš tiesų jie sukurs ne prieš keturis šimtmečius gyvenusio dodo kopiją – o pakeistą, hibridinę jo formą.
Tačiau mokslininkė atkreipia dėmesį, kad šių sintetinės biologijos priemonių ištobulinimas turės platesnę reikšmę paukščių apsaugai. Šie metodai galėtų leisti mokslininkams perkelti tam tikrus genetinius požymius tarp paukščių rūšių ir taip padėti jas apsaugoti mažėjant buveinių plotui bei šiltėjant klimatui.
„Ši technologija, kuri veikia vištų atveju... būtų nuostabu, jei ji veiktų su daugybe skirtingų paukščių, nes tai turėtų didžiulę įtaką jų išsaugojimui, – teigia paleogenetikė. – Jei nustatysime, kad yra kažkas, kas suteikia imunitetą prieš ligą, kuri kenkia populiacijai, ir jei žinosime, kokie genetiniai pokyčiai lemia tą imunitetą ar gebėjimą kovoti su ta liga, galbūt galėsime pasinaudoti šiomis priemonėmis, kad perduotume tai kitoms artimai giminingoms rūšims.“
Edinburgo universiteto (Škotija) Roslino instituto vyresnysis dėstytojas ir paukščių reprodukcinių technologijų katedros vedėjas Mike'as McGrewas projektą apibūdina kaip „sintetinės biologijos paleidimą į Mėnulį“. Jo darbas susijęs su komercinių kiaušinius dedančių vištų pavertimu retų veislių vištų, atkurtų iš užšaldytų pirmapradžių lytinių ląstelių, surogatėmis.
„Idėja yra tokia, kad dabar reikia išmokti tai padaryti su karvelių rūšimis. Ir tai bus didžioji, sunkioji dalis, kai nuo vištų rūšių, ką daro daugelis pasaulio laboratorijų, bus pereinama prie kitų paukščių rūšių, – sako M.McGrewas, kuris tiesiogiai nedalyvauja dodo projekte, bet yra „Colossal“ mokslinės patariamosios tarybos narys. – Apie 10 metų bandžiau auginti kitų paukščių rūšių lytines ląsteles. Tai sunku.“
Investicijos į išnykimo mažinimą
Nesvarbu, ar „Colossal“ ir jos mokslininkų komandai galiausiai pavyks sugrąžinti dodo ir kitus išnykusius gyvūnus, ar ne – išnykimo mažinimo projektai ir technologiniai laimėjimai, kuriuos mokslininkai gali sukurti, žavi investuotojus. Praėjusią savaitę „Colossal“ taip pat paskelbė, kad pritraukė dar 150 mln. dolerių investiciją, todėl nuo 2021 m., kai bendrovė pradėjo veiklą, iš viso pritraukta 225 mln. dolerių.
Tačiau kritikai sako, kad milžiniškas sumas būtų galima geriau panaudoti apsaugant apie 400 paukščių rūšių ir daugybę kitų gyvūnų bei augalų, kurie yra įtraukti į nykstančių rūšių sąrašą.
„Yra tiek daug dalykų, kuriems labai reikia mūsų pagalbos. Ir pinigų. Kam apskritai stengtis gelbėti kažką, kas jau seniai išnyko, kai yra tiek daug dalykų, kurie šiuo metu yra desperatiškai reikalingi?“ – sako Londono gamtos istorijos muziejaus paukščių paleontologas Julianas Hume'as, tyrinėjantis dodo.
Dodo mitai
J.Hume'as sako, kad apie išnykusį paukštį žinoma labai mažai, bet apie jį sklando daugybė mitų. Net jo vardo kilmė yra paslaptis – nors mokslininkas mano, kad jis kilo iš paukščio skleidžiamo garso – žemo dažnio burkavimo.
Prieš milijonus metų dodo protėviai gyveno Pietryčių Azijoje, o kai jūros lygis nukrito, jie nukeliavo į Mauricijų – kur jūros lygiui vėl pakilus, liko izoliuoti ir gyveno be plėšrūnų.
„Skraidymas energetine prasme yra labai brangus. Kam stengtis jį išlaikyti, jei jis jums nereikalingas? Visi vaisiai ir maistas yra ant žemės, o kai tapsite neskraidančiais, galėsite tapti dideliais. Būtent taip ir padarė dodo – jis tiesiog darėsi vis didesniu, didesniu ir didesniu“, – aiškina J.Hume'as.
Pagal skaitmeninį 3D paukščio modelį, kurį mokslininkas sukūrė remdamasis skeletu iš Durbano gamtos mokslų muziejaus Pietų Afrikoje, dodo kadaise buvo apie 70 cm aukščio ir svėrė apie 33–39 kg.
Modelis atskleidė, kad dodo greičiausiai buvo judresnis, nei galima spręsti iš iliustracijų, kuriose jis vaizduojamas kaip storas, neaukštas paukštis.
Dodo turime būti dėkingi už tai, kad pasauliui pristatė išnykimo idėją – liūdnas pasiekimas, kuris vis dar jaučiamas frazėje „miręs kaip dodo“.
Pasak J.Hume'o, dar XVI a., kol nebuvo plačiai ištyrinėtos pirmosios dinozaurų fosilijos, „išnykimo sąvoka neegzistavo. Viskas buvo Dievo kūrinys ir egzistavo amžinai. Mintis, kad kažkas gali išnykti, tiesiog niekam nešovė į galvą“.
„Tai buvo toks nepaprastas paukštis, net tuo metu, kai buvo atrastas. [Bet] jie greitai išnyko. Taigi, kai žmonės norėjo apie juos sužinoti daugiau, jų jau nebebuvo“, – teigia paleontologas.
Parengta pagal CNN.
