Vasario 11-oji – Tarptautinė moterų ir mergaičių moksle diena, pabrėžianti mokslo ir lyčių lygybės svarbą siekiant pažangos. Pasaulio statistika rodo, jog moterys rečiau renkasi mokslininko kelią nei vyrai; vis dėlto, „Eurostat“ 2021 metų duomenimis, tarp dirbančiųjų mokslo ir technologijų srityje Lietuvoje – net 63 proc. moterų.
Trys KTU mokslininkės – studentė Meda Surdokaitė, tyrėja Erika Rajackaitė ir profesorė Regita Bendikienė – sako, jog mokslo keliu žengiančios moterys sulaukia aplinkinių palaikymo, o ši profesija, nors ir kupina iššūkių, moko dirbti komandoje, planuoti laiką ir siekti užsibrėžto tikslo.
Rinkosi daryti tai, kas įdomu
„Aš rinkausi daryti tai, kas man buvo įdomu, o kai darai tai, kas yra įdomu, tai tą daryti sekasi ir žengti moksliniu keliu yra lengviau“, – taip apie savo pergalę Nyderlanduose vykusiame Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurse atsiliepia Meda Surdokaitė.
Cheminės technologijos fakultete (CTF) taikomąją chemiją studijuojanti Meda praėjusiais metais tarptautinėje arenoje pristatė tyrimą, leidžiantį atsisakyti toksiškų medžiagų, pramonėje naudotų iki šiol – „Fluorescencinio dažiklio „Nile Red“ sintezės optimizavimas“.
Sintezės optimizavimą M. Surdokaitė analizavo ir rengdama brandos darbą, baigdama gimnaziją. Nors ne kiekvienas dvyliktokas, rinkdamasis kokius brandos egzaminus laikyti, yra apsisprendęs į kokią profesinę kelionę nori leistis, jaunoji mokslininkė studijų universitete siekė kryptingai.
„Susidomėjimas mokslu – biologija, o vėliau chemija – įvyko labai natūraliai, nuo mažens. Nors esu vienintelė savo šeimoje, pasirinkusi mokslinį kelią, susižavėjimas juo augo besimokant mokykloje, ieškant savęs papildomose praktinėse veiklose. Mokslo bendruomenė, problemų sprendimas ir galimybė dirbti su naujausiomis technologijomis buvo būtent tai, apie ką svajojau“, – pasakoja studentė.
Meilę mokslui įkvepia mokytojai ir kiti mokslininkai
Jos meilę chemijai dar mokyklos suole kurstė ne tik mokytojai, bet ir kiti mokslininkai ir mentoriai, kaip antai KTU CTF tyrėjas dr. Artiomas Magomedovas. M. Surdokaitė, šiemet pelniusi LRT Metų ateities apdovanojimą įsitikinusi – be mokslą populiarinančių asmenybių mokslu besidominčių žmonių pasaulyje būtų mažiau.
„Net ir tokiam asmeniniam dalykui kaip ateities profesijos pasirinkimas žmogiškasis ryšys tikrai turi didelę įtaką ir kartais net yra lemiamas. Dažnai taip nutinka, jog mokykloje mokiniai renkasi kokius dalykus mokytis ne tik pagal tai, kas patinka ir yra įdomu, bet ir tai, kurias pamokas moko geriausias mokytojas. Esu labai dėkinga mokytojams, kurie nors ir savęs taip nevadina, skatinusiems siekti aukštesnių žinių. Kai „užaugsiu“ tikiuosi atiduoti jiems atgal. Labai svarbu, jog tie didieji, žymūs mokslininkai atiduotų tarsi savo duoklę jaunimui, kuris galbūt kažkada juos pakeis – dalintųsi savo patirtimi, išmokytų mus to, ko kažkada mokėsi patys“, – teigia M. Surdokaitė.
Talentų akademijos „KTU GIFTed“ studentė mokslinį pašaukimą vadina gyvenimo būdu, kuris skatina domėtis, ieškoti atsakymų į kylančius klausimus, atlikti įvairius bandymus: „Mokslas man yra tarsi savęs realizavimas – be to, kad chemija yra man labai įdomu, mokslas mane skatina tobulėti ir jame aš randu savo gyvenimo didžiausią įprasminimą“.
Įvaizdis, jog specialybė ne moteriška, išgąsdino
KTU Medžiagų mokslo instituto tyrėja Erika Rajackaitė, praėjusiais metais įgijusi mokslų daktarės laipsnį, į profesijos pasirinkimą žvelgė atsakingai, tačiau abejonių kupinu žvilgsniu – nors tikslieji mokslai domino labiausiai, atrodė, lyg ten nebūtų vietos moterims.
„Mane labiausiai traukė tikslieji, gamtos mokslai – matematika, biologija, fizika – tačiau atrodė, kad tai – vyriškos, nelabai paklausios sritys ir vėliau būtų sudėtinga surasti mėgstamą darbą. Mokytoja būti taip pat nenorėjau, tad įstojau į socialinius mokslus universitete. Vos pradėjusi studijuoti supratau, kad, visgi, šie mokslai – ne man, ir po mėnesio perstojau į taikomąją fiziką. Studijos nebuvo labai lengvos, bet man patiko, sulaukiau palaikymo iš mane supančių žmonių, sutikau bendraminčių, atrodė, kad esu ten, kur ir turėčiau būti“, – prisimena E. Rajackaitė.
Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto (MGMF) absolventė savo patirtį vadina pamoka, kurią išmokti turėtų kiekvienas: „Supratau, kad reikia rinktis daryti tai, kas iš tikrųjų patinka, kitu atveju, lieka tik laiko ir kantrybės klausimas, kada imsiesi pokyčių“.
Kiekvienos studijos – Taikomosios fizikos bakalauro, Taikomosios fizikos magistrantūros, o vėliau ir Medžiagų inžinerijos doktorantūros – E. Rajackaitei leido gilintis į patinkančią sritį ir tobulinti įgūdžius: eksperimentuoti naudojant pažangiausią įrangą, dalyvauti mainų programose, stažuotėse į užsienio institucijas bei įmones, lankytis konferencijose ar seminaruose. Anot tyrėjos, visa tai stiprino pasitikėjimą savimi, leido praplėsti akiratį, išbandyti naujas sritis ir lavino gebėjimą įveikti kylančius iššūkius.
Mokslininkai negali būti individualistai
Kylantys iššūkiai – kasdieninė mokslininko duona, ir nors ją ragauti gali kiekvienas, ieškantis atsakymų į dominančius klausimus, E. Rajackaitė mokslininke savęs dar nevadina: „Turbūt, kaip ir kiekvienoje srityje, norint būti tikru profesionalu, reikia dar iki jo „užaugti“ – man taip pat“.
Vis tik, šios karjeros privalumus ir trūkumus inžinierė pažįsta puikiai.
„Mokslas suteikia galimybę įsijungti į atradėjų gretas ir prisidėti prie pasaulio technologijų vystymosi. Žinoma, lygiagrečiai reikia atlikti ir daugelį biurokratinių darbų, išpildyti iškeltus nemažus reikalavimus bei suspėti su terminais. Taigi, mokslo žmogus turi būti visapusiškas“, – sako absolventė.
Nors apie asmenines mokslininko savybes kalbama dažnai, o žingeidumas ir atkaklumas dažnai vartojami kaip šios profesijos sinonimai, E. Rajackaitė nepamiršta ir gebėjimo dirbti komandoje svarbos – dažnai be kolegų pagalbos didžių išradimu sukurti nepavyktų.
„Norint asmenį vadinti mokslininku, manau, pakanka nuolat viskuo domėtis, ieškoti, kurti, statyti, o nepavykus – toliau eksperimentuoti. Ir jeigu pavyksta atrasti kažką neregėto, tai tuomet tampama visų gerbiamu pasaulyje pripažintu mokslininku. Tačiau norint sukurti svarbius išradimus paprastai reikia pasišventimo, laiko ir atsidavusios mokslui komandos“, – teigia E. Rajackaitė.
Nuo muzikos iki mechanikos – vos vienas žingsnis
Pirmoji moteris KTU taryboje, Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) Gamybos inžinerijos katedros profesorė Regita Bendikienė prie mokslininko apibūdinimo pridėti galėtų ir aktualumą bei naudą visuomenei: „Jei kažkuo domėsiesi, tačiau tai nebus aktualu visuomenei, būsi išradėjas, tyrėjas ir mokslininkas pats sau. O juk vienas lauke – ne karys“.
Studijų programų vadovė akcentuoja, jog moksliniai pasiekimai ir darbų, tyrimų rezultatai privalo būti pripažįstami kitų mokslininkų, naudojami įvairių profesijų atstovų siekiant pažangos. Tačiau mokslininkas nėra tik profesija ar gyvenimo būdas, tai – būsena.
„Mokslininko būsena skatina domėtis net ir nesiekiant kažkokio rezultato. Noras sužinoti daugiau nebūtinai savo mokslinio tyrimo srityje, tačiau ir kitose, leidžia tau būti nenutrūkstamoje tyrėjo, informacijos rinkėjo ir lygintojo būsenoje“, – sako R. Bendikienė.
KTU MIDF profesorę ši būsena aplankė dar vaikystėje – nors ženklų, jog pasirinks technologinį kelią, nebuvo, polinkis į kūrybą ir muziką skatino užsiimti nuo mokslininko profesijos neatskiriama veikla – mokytis ir tobulinti savo gebėjimus. Vis dėlto, baigusi muzikos mokyklą, R. Bendikienė pasirinko iš pažiūros su kūryba niekuo nesusijusią specialybę – Metalotyrą ir terminį apdorojimą.
„Taip nutiko, kad aš atsidūriau tuometiniame Kauno politechnikos instituto (KPI) Mašinų Gamybos fakultete – bene pačiame vyriškiausiame fakultete, koks galėjo būti. Galbūt merginai su muzikine ir menine pakraipa tai buvo šiek tiek keistas pasirinkimas, tačiau studijos sekėsi labai gerai: bakalauro studijas baigiau su pagyrimu ir buvau pakviesta studijuoti magistrantūroje, o vėliau ir doktorantūroje“, – prisimena R. Bendikienė.
Nors inžinierių moterų tuo metu nebuvo daug, o dirbant katedroje R. Bendikienė kurį laika buvo vienintelė moteris, mokslininkės vardo siekti lytis jai netrukdė – aplinkiniai gerbė už mokslinius pasiekimus.
Mokslininko būsena – be pabaigos
„Mokslas lyties neturi, jis – visiems. Galbūt yra sritys, kuriose yra daugiau vyrų ar moterų, tačiau situacija nuolat kinta. Anksčiau stebėjome mažesnį merginų skaičių techniškuosiuose fakultetuose ir didesnį socialiniuose, tačiau ta tendencija dabar kinta. Nemanau, kad mokslas turėtų būti siejamas su lytimi, nes tai yra mūsų veiklos rezultatas, už kuriuos esame atsakingi patys“, – teigia mokslininkė.
Todėl moksliniame kelyje profesorė visada jautėsi savo vietoje – ten, kur jai lemta buvo atsirasti: „Esu gimusi muziko ir siuvėjos šeimoje, tad Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultete, atrodo, tarsi susijungia iš mamos gauta kūrybinė patirtis, susijusi su dizainu, rankdarbiais, ir iš tėčio gautas muzikinis pajautimas. O muzika juk irgi mokslas – lyg savotiška matematika, kurioje skaičiais tampa konkrečios natos ir akordai“.
Vien tik mokslininkės karjera R. Bendikienės savęs neriboja – ji save atranda įvairiose veiklose: tarybos narės, profesorės, gamybos inžinerijos studijų krypties programų vadovės, o laisvalaikiu neria į rankdarbių ir aktyvių kelionių pasaulį. Ir nors kiekvienas amplua reikalauja skirtingų gebėjimų, juos visus padėjo ugdyti nepailstamas troškimas mokytis ir sužinoti kažką naujo.
„Mokslininko-tyrėjo būsena neturi pabaigos: negali penkerius metus būti mokslininku, o kitus penkerius būti kažkuo kitu. Tai yra būsena visam gyvenimui. Jai būdingas nuolatinis ieškojimas, tobulėjimas, skirtingų sričių ir kompetencijų derinimas. Kūryba ir rankdarbiai mane lydi nuo vaikystės, o techninis išsilavinimas man labai padeda kuriant malonias smulkmenas sau ir šeimos nariams. Išugdyti tarpdisciplininiai gebėjimai ir jų sinergija visose mano veiklos srityse leidžia man būti tuo, kuo esu šiandien“, – teigia R. Bendikienė.
