Pirmasis „langas“ patekti iš Azijos į Ameriką buvo atsivėręs prieš 24 500 ir užsivėrė prieš 22 000 metų, o antrasis – atsivėrė prieš 16 400 ir užsivėrė prieš 14 800 metų, teigiama vasario 6 d. žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ paskelbtame tyrime.
Mokslininkai teigia, kad šiais laikotarpiais žiemos metu jūros ledo danga ir vasaros be ledo greičiausiai suteikė klajokliams prieigą prie įvairaus jūrinio maisto ir galimybę saugiai keliauti šiaurine Ramiojo vandenyno pakrante.
Egzistuoja du pagrindiniai scenarijai, paaiškinantys, kaip žmonės galėjo pirmą kartą migruoti į Naująjį pasaulį. Pagal senesnę idėją žmonės keliavo sausuma, kai Beringija – sausumos tiltas, kadaise jungęs Aziją ir Šiaurės Ameriką – buvo palyginti neužšalusi. Tačiau vis daugiau įrodymų rodo, kad keliautojai prieš 15 000 metų keliavo vandens transporto priemonėmis Ramiojo vandenyno pakrantėmis Azijoje, Beringijoje ir Šiaurės Amerikoje – laikais, kai milžiniški ledynai būtų itin apsunkinę kelionę sausuma.
Siekdami išsiaiškinti, kiek perspektyvus migracijai galėjo būti pakrantės maršrutas skirtingais laikotarpiais, mokslininkai analizavo, kaip klimato pokyčiai per pastaruosius 45 000 metų galėjo paveikti jūros ledo, ledynų plotą, vandenyno srovių stiprum1 ir potencialaus maisto kiekį sausumoje bei jūroje.
Mokslininkai sukūrė klimato modelius, pagrįstus naujais duomenimis apie jūros ledo kitimą ir anksčiau surinktais Aliaskos įlankos nuosėdų mėginiais, kuriuose yra informacijos apie jūros ledą, jūros paviršiaus temperatūrą, druskingumą ir ledo nuolaužas. Jų modeliai atskleidė du „langus“ – pirmąjį prieš 2500 metų ir antrąjį prieš 1600 metų – tinkamus ištisus metus trunkančiai migracijai, kuri būtų leidusi keliauti palankiu pakrantės keliu, kai kiti keliai buvo buvo užblokuoti.
Šių dviejų „langų“ metu vasariniai dumblių sąžalynai būtų padėję keliautojams pasimaitinti. Jūros ledas žiemą tais laikotarpiais taip pat galėjo padėti migracijai: įstrigęs ant kranto linijos jūros ledas galėjo būti palyginti plokščias ir stabilus, todėl senovės medžiotojai galėjo juo vaikščioti ir gaudyti ruonius, banginius ir kitą grobį.
„Mes manome, kad jūros ledas galėjo ne trukdyti, o iš dalies palengvinti judėjimą ir pragyvenimą šiame regione“, – sako pagrindinė tyrimo autorė ir JAV geologijos tarnybos paleoceanografė Summer Praetorius.
Tikėtina, kad kiti laikotarpiai per pastaruosius 45 000 metų buvo ne tokie palankūs pakrančių migracijai. Pavyzdžiui, maždaug prieš 18 500–16 000 metų į Ramųjį vandenyną nutekėjo milžiniškas tirpstančio vandens srautas. Šis milžiniškas srautas kilo iš gigantiško ledyno, kadaise dengusio didžiąją Šiaurės Amerikos šiaurės rytų dalį, pakraščių – ir būtų daugiau nei dvigubai padidinęs vidutinį šiaurinių vandenyno srovių palei Aliaską stiprumą.
Tai savo ruožtu būtų apsunkinę keliones valtimis į pietus palei Ramiojo vandenyno pakrantę. Dėl tuo metu tirpstančių ledynų į vandenyną reguliariai būtų leidęsi milžiniški ledkalniai, kėlę didelį pavojų pakrančių migracijai.
Ateityje tyrėjai norėtų „panagrinėti, kaip jūrų ekosistemos keitėsi reaguodamos į praeities klimato svyravimus, kad geriau suprastų, kokie ištekliai buvo prieinami pakrančių gyventojams skirtingais laikotarpiais“, teigia S.Praetorius. Ji taip pat norėtų daugiau sužinoti apie trumpalaikius, nuo kelių šimtmečių iki tūkstantmečių trukusius atšilimo laikotarpius, vykusius aplink Beringiją – ir išsiaiškinti, ar jie buvo susiję su tam tikrais migracijos laikotarpiais.
„Darosi aišku, kad žmonės į Ameriką pateko keliaudami pakrante, – sakė Teksaso A&M universiteto (JAV) archeologas Michaelas Watersas, nedalyvavęs šiame tyrime. – [Šis tyrimas] pakrančių migracijos hipotezę perkėlė į kitą lygmenį. Puikus darbas“.
Parengta pagal „Live Science“.
