Kai kas tai gali pavadinti laiko švaistymu. Antropologas Christopheris Lynnas su tuo nesutinka. Jis mano, kad yra rimta priežastis, kodėl daugelis iš mūsų mėgsta susiburti prie televizoriaus. Tai toli gražu nėra lengvabūdiškas elgesys – o palikimas to, kas kadaise padėjo išgyventi negailestingame akmens amžiaus pasaulyje.
Žvelgti į žmonijos evoliuciją per technologinių laimėjimų, kurie atnešė apčiuopiamos materialinės naudos, prizmę tikrai vilioja. Pavyzdžiui, kai mūsų protėviai išmoko pasigaminti svaidomuosius ginklus, jie galėjo efektyviau medžioti ir užsitikrinti patikimesnius mėsos šaltinius. „Minkštesnieji“ gyvenimo aspektai – pavyzdžiui, bendravimo būdai mūsų rūšies sėkmei gali atrodyti ne tokie svarbūs, tačiau Alabamos universitete (JAV) dirbantis C.Lynnas teigia, kad mes bendraujame ne todėl, kad mums tai patinka, o todėl, kad mums to reikia.
Tai gali atrodyti akivaizdu visiems, kurie per koronaviruso pandemiją susidūrė su izoliacija. Tačiau C.Lynnas žengia dar toliau. Jis mano, kad malonumas, kurį patiriame atsipalaiduodami prie televizoriaus su draugais ir šeima, gali padėti paaiškinti, kodėl žmonija išvis tapo tokia socialia. Jo teigimu, viskas prasidėjo tada, kai mūsų protėviai išmoko valdyti ugnį.
Jau kelis dešimtmečius žinome, kad ugnies naudojimas pakeitė senovės žmonių gyvenimą. Pavyzdžiui, jie galėdavo išsivirti maistą, kad jis būtų lengviau virškinamas. Tačiau ugnis turi ir kitą svarbią pusę: ji yra šviesos šaltinis, prie kurio žmonės gali susiburti, kai sutemos virsta naktimi.
Viena iš nedaugelio tyrėjų, nagrinėjančių socialinę ugnies kaip šviesos svarbą, yra Jutos universiteto (JAV) antropologė Polly Wiessner. Jau kelis dešimtmečius ji lanko pietų Afrikoje gyvenančią medžiotojų-rinkėjų gentį ju/'hoansi ir tiria jų gyvenimo būdą. Prieš dešimtmetį ji nusprendė ištirti daugiau kaip 150 užfiksuotų ju/'hoansi pokalbių – ir padarė nepaprastą atradimą.
Paaiškėjo, kad dienos metu pokalbiai būdavo palyginti kasdieniški arba praktiški: maždaug trečdalis pokalbių buvo susiję su praktinėmis temomis: medžioklės strategijomis ir technologijomis, o dar trečdalį sudarė skundai dėl grupės narių.
Tačiau vakare prie laužo apie 80 proc. pokalbių sudarydavo istorijos. Vienos jų būdavo juokingos, kitos – jaudinančios, tačiau visos buvo teikiančios malonumą. Tačiau dažnai jose buvo ir informacijos apie socialinį etiketą bei tradicijas, taip pat apie geografiškai nutolusius socialinius ryšius, į kuriuos būtų galima kreiptis pagalbos sunkmečiu. Kitaip tariant, šių istorijų klausymasis galėjo palengvinti gyvenimą ir išgyvenimą. „Apibendrinant, tokios istorijos tikriausiai yra svarbesnės už kasdienius pokalbius“, – mano P.Wiessner.
Tačiau yra dar vienas būdas, kaip ugnis galėjo mus suvienyti kaip socialinę rūšį. Archeologiniai radiniai rodo, kad ugniavietės atsirado maždaug prieš 1,5 mln. metų – tačiau dar mažiausiai milijoną metų nėra įrodymų, kad žmonės iš tikrųjų išmoko kūrenti ugnį. Jei taip, tai didžiąją priešistorės dalį ugnis buvo išteklius, kurį reikėjo susirinkti iš aplinkos. Tai galėjo būti sudėtinga, sako C.Lynnas, todėl tai skatino žmones bendradarbiauti tarpusavyje – kad jų ugniakurai degtų dieną ir naktį.
Jis mano, kad tai yra svarbi priežastis, kodėl ilgainiui suklestėjo grupės, kuriose susirinkdavo draugiškiausi ir geriausiai bendradarbiaujantys žmonės. Jei dar priimsime idėją, kad šios grupės dar labiau pasinaudojo draugiškumu prie ugnies ir naktimis pasakodavo vieni kitiems informacijos kupinas istorijas, vaizdas susidarys toks, kad evoliucijos eigoje mes buvome atrinkti taip, kad ugnis mus veikiau guodė, o ne gąsdino, kaip kitus gyvūnus – ir kad mums prie ugnies patiko bendrauti, bendradarbiauti ir pasakoti istorijas.
Galima pasirodyti, kad tai tik šiaip lengvabūdiškas tyrimas, tačiau C.Lynnas ir jo komanda viską padarė pakankamai išsamiai. Pirmiausia jie pakvietė savanorius žiūrėti ugnies vaizdo įrašą ir tuo pat metu matavo kraujospūdį.
Žiūrint į ugnį, kraujospūdžio rodmenys gerokai sumažėjo – o tai yra atsipalaidavimo požymis. O žmonėms, kurie žiūrėjo statišką (ir dar aukštyn kojomis apverstą) ugnies vaizdą, tokio poveikio nebuvo.
Be to, didžiausias atsipalaidavimo efektas pasireiškė tiems žmonėms, kurie, kaip paaiškėjo iš asmenybės klausimyno, buvo labiausiai bendraujantys. Taigi, atrodo, kad tarp ugnies, atsipalaidavimo ir bendravimo egzistuoja ryšys. „Tai sustiprina [P.Wiessner] išvadų svarbą“, – sako Nathanielis Dominy iš Dartmuto koledžo JAV.
Mirgantys ekranai
Tai privertė C.Lynną susimąstyti apie mūsų senovinės potraukio istorijoms prie ugnies pasekmes XXI amžiuje. Ar tai galėtų padėti paaiškinti, kodėl daugeliui iš mūsų patinka vakare susirinkti prie ryškaus televizoriaus ekrano ir kartu su draugais žiūrėti TV laidą ar filmą? Siekdama patikrinti šią idėją, C.Lynno komanda neseniai atliko dar vieną eksperimentą.
Šį kartą savanoriai žiūrėjo ne mirgančių liepsnų vaizdo įrašą, o filmą. Tai nebuvo jaudinantis kino ekranų hitas – tik sausas antropologinis karjeros patarimų vaizdo įrašas. Nepaisant to, jis taip pat sumažino žiūrovų kraujospūdį – ir vėl gi, šis poveikis buvo ryškiausias labiausiai bendraujantiems žiūrovams.
Šie rezultatai sudomino ir kitus. „Manau, kad čia dar daug ką galima ištirti“, – sako P.Wiessner.
N.Dominy svarsto, ar yra kas nors, kas pačioje mirgančios ugnies šviesoje skatina grupinį bendravimą ir pasakojimą. 2019 m. Tetsuhiko Kashima iš Tokijo universiteto ir jo kolegos, remdamiesi C.Lynno darbu, stebėjo žmonių smegenų veiklą, kai jie stebėjo tikrą ugnį.
„Jie pastebėjo delta bangų, kurios yra smegenų bangos, stipriai susijusios su atmintimi ir dėmesingumu, sustiprėjimą“, – sako N.Dominy. Tai gali reikšti, kad mirganti ugnies šviesa padeda sureguliuoti smegenis taip, kad jos būtų imlios mokytis iš istorijų. N.Dominy tikisi ištirti, ar grupių, žvelgiančių į ugnį, smegenų veikla sinchronizuojasi ir taip didina susitelkimo jausmą.
Dar kitas įdomus reiškinys gali nutikti, kai žvelgiame į mirgančią liepsną. C.Lynnas įtaria, kad greitas jos (jų) judėjimas ir nenuspėjamumas gali sukelti reakciją "kas tai?", kurią fiziologai vadina orientacine reakcija. Kai kurie tyrimai rodo, kad šį poveikį sukelia ir dramatiškos filmų scenos. Abiem atvejais, sako C.Lynnas, kai tik prisiminsime, kad nėra pagrindo nerimauti, galime patirti malonų endorfinų išsiskyrimą. Jei taip, tai gali padėti paaiškinti, kodėl žiūrėjimas į ugnį ar televizorių ramina.
Dar reikia daug nuveikti – ypač siekiant išsiaiškinti, ar skirtingi TV laidų ar filmų/serialų tipai turi skirtingą fiziologinį poveikį. Kaip ir televizoriaus žiūrėjimą, kai kas šiuos tyrimus gali pavadinti laiko švaistymu. Tačiau C.Lynną žavi tai, kad mes labai vertiname bendravimą. „Tai viena iš paslapčių, į kurią turime sutelkti dėmesį, jei tikrai norime suprasti mūsų rūšies evoliuciją“, – sako jis.
Parengta pagal „New Scientist“.
