Maisto gamybos ištakos
Kūčių vakarienė vargu ar įsivaizduojama be silkės, karpio ar kitų žuvų, bet galbūt prisimenate lapkričio viduryje publikuotą straipsnį, kuriuo buvo pranešta apie rastus įrodymus, kad maždaug prieš 780 000 metų dabartiniame Izraelyje homininai žemėje įrengtoje krosnyje kepė karpinę žuvį. Šis radinys pademonstravo maisto gaminimo senumą: iki tol žinoti seniausi neabejotini maisto gaminimo įrodymai siekė tik 170 000 metų (ir buvo aptikti Pietų Afrikoje).
Įdomu tai, kad tas dabar jau 780 000 metų senumo karpis buvo iškeptas šimtais tūkstančių metų anksčiau, nei atsirado mūsų pačių rūšis Homo sapiens. Karpio gamintojais turėjo būti neandertaliečiai arba kiti išnykę homininai. Tai patvirtina kitas lapkritį paskelbtas tyrimas, kuriame pranešama apie ankštines daržoves, kurios buvo supjaustytos ir rastos sudegintos Franchčio oloje Graikijoje ir Šanidaro oloje Irako Kurdistano regione. Šios radimvietės yra 100 000 metų naujesnės – tačiau neandertaliečiai vis tiek yra labiausiai tikėtini kandidatai į virėjų kandidatūras.
Kitaip tariant, dabar jau tikrai žinome, kad maisto gaminimas nėra būdingas tik mūsų rūšiai – ir kad jis buvo gaminamas prieš tris ketvirčius milijono metų. Be to, orkaitės yra gana pažangi maisto gaminimo forma, palyginti su paprastu maisto laikymu virš ugnies. Tai yra užuomina, kad maisto gaminimas siekia dar senesnius laikus.
Maisto gaminimo hipotezė
Harvardo biologas Richardas Wranghamas jau daugiau nei 20 metų laikosi hipotezės, kad homininai pradėjo gaminti maistą maždaug prieš 2 mln. metų. Tai yra netrukus po to, kai išsivystė Homo gentis (nepainioti su Homo sapiens rūšimi!). Svarbu tai, kad būtent tada žmonių smegenys tapo daug didesnėmis. H.Wranghamas teigia, kad virtas maistas, kuris yra ir maistingesnis, ir lengviau kramtomas, leido išsivystyti didelėms smegenims.
Kai R.Wranghamas pirmą kartą pasiūlė tokią idėją, tai buvo drąsi hipotezė, nes tuometiniai tvirti maisto gaminimo įrodymai apsiribojo palyginti nesenais laikotarpiais. Tačiau įrodymų nebuvimas nebūtinai yra įrodymas, kad jų išvis nebūta. Akivaizdžiausi maisto gaminimo pėdsakai yra organinės liekanos, kurios linkusios suirti – priešingai nei tokie atsparūs dalykai kaip akmeniniai įrankiai. Seniausių maisto gaminimo įrodymų amžius nebūtinai parodo, kada buvo pradėta gaminti maistą: tai tik parodo, kiek trumpai maisto gaminimo įrodymai išlieka.
Todėl bėgant metams naujo maisto gaminimo įrodymai vis labiau pasislinkdavo į praeitį. Pelenų ir apdegusių kaulų pėdsakai iš Pietų Afrikoje esančios olos byloja apie maisto ruošimą prieš 1 mln. metų, o Kenijoje esančioje vietovėje prieš 1,5 mln. metų homininai kepė mėsą ant ugnies [1],[2]. Naujieji tyrimai papildė senovinio maisto gaminimo įrodymus.
Valdoma ugnis
Archeologiniai duomenys, susiję su ugnimi sudėtingi tuo, kad ugnis yra itin dažnas dalykas. Mokslininkai turi atskirti žmonių įkurtą ir kontroliuojamą ugnį nuo įprastų miško gaisrų ir panašiai.
Dar 2011 m. atlikus sisteminę apžvalgą nustatyta, kad kontroliuojamą ugnies naudojimą galima atsekti daugmaž 400 000 metų. Tai yra, dar iki mūsų rūšies atsiradimo – taigi, neandertaliečiai (ir galbūt kiti homininai) jau gebėjo kontroliuoti ugnį. Tačiau iki 2 mln. metų dar labai toli.
Tačiau įrodymai ir vėl buvo nustumti atgal. Birželio mėnesį Colinas Barras paskelbė savo rastais įrodymais grįstą teoriją, kad prieš 1 mln. metų – vėlgi dabartinio Izraelio teritorijoje – būta kontroliuojamos ugnies.
Komanda tyrinėjo akmenis, ant kurių nebuvo matomų kaitinimo požymių. Atidžiai ištyrus jų reakciją į ultravioletinę šviesą paaiškėjo, kad jų kristalinė struktūra pakito įkaitinus iki maždaug 400 °C temperatūros. Tokia įrodymų forma galėtų būti daug plačiau išlikusi ir paplitusi – ir gali įrodyti, kad Homo genties atstovai dar prieš 2 mln. metų kontroliavo ugnį.
Taip pat reikėtų paminėti neseną pranešimą, kad Homo naledi – senovės žmonės, gyvenę dabartinėje Pietų Afrikoje – galėjo naudoti ugnį maistui gaminti ir orientuotis tamsiuose urvuose. Tokią idėją siūlo Kylančios Žvaigždės urvai, kuriuose rasta šios rūšies atstovų kaulų.
Pasak tyrimui vadovavusio Lee Bergerio iš Witwatersrando universiteto Pietų Afrikoje, kuris vadovavo tyrimui, urvų gilumoje buvo „didžiulių medžio anglies gabalų, tūkstančiai sudegusių kaulų, milžiniškų ugniakurų ir išdegęs molis“. Tai neabejotinai atrodo dramatiškai, tačiau egzistuoja viena didžiulė išlyga: komanda dar nedatavo šių radinių, todėl gali būti, kad jie neturi nieko bendro su H.naledi.
O apie ankstyviausių homininų santykį su ugnimi galime sužinoti iš šiuolaikinių beždžionių elgesio. Balandį paskelbtame tyrime nustatyta, kad savanose gyvenančios šimpanzės dažnai renkasi keliauti neseniai išdegusiais regionais ir ten randa daugiau maisto – galbūt dėl to, kad buvo išdeginti jį slepiantys krūmynai. Nesunku įsivaizduoti, kad homininai nuo pasyvaus ugnies naudojimo pereina prie aktyvesnio.
Tačiau kada jie tai padarė, lieka labai neaišku.
Parengta pagal „New Scientist“.
