Kapinynas yra nedideliame Łekno miestelyje, esančiame vakarų centrinėje Lenkijoje. Šiandien čia gyvena vos keli šimtai gyventojų, tačiau IX-XI a. tai buvo įtvirtintas miestelis su nedidele bažnyčia netoli centro. XII a. šiame miestelyje cistersai įkūrė vienuolyną. Apie 1450 m. buvo įkurtos kapinės, kuriose iki XVI a. buvo laidojami ir vienuoliai, ir vietiniai pasauliečiai.
1990 m. archeologams kasinėjant vienuolyno kapines, rasta daugiau nei 400 palaidojimų – tarp jų ir vyriškos lyties asmens, kuris buvo pažymėtas Ł3/66/90. Skeleto datavimas radioaktyviąja anglimi parodė, kad vyras gyveno IX-XI amžiuje. Tačiau „tai, kad kapas yra buvusios tvirtovės sienos vietoje, yra mįslė“, – sakė bioarcheologė Magdalena Matczak. – Viduramžių Lenkijoje tokie laidojimai nebuvo praktikuojami“.
Neseniai nuodugniai ištyrę skeletą, M.Matczak ir jos kolegos padarė dar vieną intriguojantį atradimą: vyras turėjo keletą skeleto displazijų, t. y. paveldimų būklių, kurios gali turėti įtakos kaulų, kremzlių, raumenų, sausgyslių ir raiščių vystymuisi bei formai. Visų pirma vyras greičiausiai sirgo dviejų skirtingų formų dvorfizmu (mažaūgiškumu).
Sukūrę 3D modelius, mokslininkai galėjo sutelkti dėmesį į kelių kaulų nenormalios formos tyrimus. Nustatyta, kad neproporcinga kaukolė, siauri nugaros smegenų kanalai, trumpi šonkauliai ir išsišakoję klubo kaulai laikytini požymiais, leidžiančiais įtarti achondroplaziją – kai žmogus turi labai trumpas rankas ir kojas, vidutinio dydžio liemenį ir didesnę nei vidutinė galvą.
Be to, remdamasi radinio alkūnėmis ir aukštai išlenkta dantų linija, M.Matczak ir jos komanda nustatė, kad vyras sirgo reta liga, vadinama Léri-Weill dischondrosteoze (LWD).
„Nors achondroplazija yra dažniausiai tarp archeologinių radinių aptinkama displazija, diagnozuoti tik keli LWD atvejai“, – mokslininkai skelbia tyrime, rugpjūtį publikuotame žurnale „International Journal of Osteoarchaeology“. Jie pažymėjo, kad individas Ł3/66/90 yra „pirmasis achondroplazijos ir LWD atvejis Vidurio Europoje, viduramžių laikotarpiu“.
Australijos Flinderso universiteto paleopatologas Francesco Galassi, nedalyvavęs tyrime, sako, kad „buvo žinoma, jog šios dvi ligos gali egzistuoti kartu šiuolaikiniuose pacientuose, tačiau iki M.Matczak ir kolegų tyrimo nebuvo pranešta apie jokius senovinius skeletus“. F.Galassi nurodė, kad jo manymu būtų naudinga turėti „daugiau duomenų apie šių akivaizdžiai sutampančių displazijų sudėtingumą“ – ir pasiūlė, kad paleogenetiniai tyrimai, kurių metu tiriami du genai – fibroblastų augimo faktoriaus receptoriaus 3 (FGFR3) genas ir trumpo ūgio homeobokso (SHOX) genas – galėtų paaiškinti kai kurias tyrėjų grupės išvadas.
Dabartinis M.Matczak ir kolegų tikslas – geriau suprasti šio viduramžių žmogaus gyvenimą ir mirtį. „Jis buvo palaidotas be jokių įkapių, tačiau tipiškame kape – o tai rodo, kad po mirties jis buvo tinkamai įamžintas, – aiškina mokslininkė. – Priklausomai nuo to, ar vyras buvo pasaulietis, ar vienuolis, jo gyvenimas galėjo būti labai skirtingas, atsižvelgiant į jo genetinę būklę. Vienuolynas buvo vieta, kurioje lengviau buvo žmonėms, fiziškai taip išsiskirdavusiems nuo kitų – nes pasaulietinis pasaulis kėlė daugiau fizinių reikalavimų atliekant vyro ir tėvo vaidmenį“.
Mokslininkai tiria vyro mitybą naudodami anglies ir azoto izotopų analizę, kurios rezultatai taip pat gali padėti komandai patikrinti savo vertinimus, kada vyras gyveno. Tačiau dėl reiškinio, vadinamo jūros rezervuaro efektu, mityba, kurioje būta gausu jūros gėrybių, gali iškreipti datavimo metu gautus įverčius, kartais net šimtais metų.
„Gali būti, kad vyras gyveno vėliau ir buvo susijęs su cistersais, kurie pastatė bažnyčią ant tvirtovės ir jos sienų liekanų, – sakė M.Matczak. – Artimiausi mėnesiai pateiks atsakymus į šiuos intriguojančius klausimus“.
Parengta pagal „Live Science“.
