Hormoniniai kontracepcijos metodai – tokie kaip kontraceptinės tabletės ir hormoniniai intrauterininiai aparatai (IUD) – yra labai veiksmingi, tačiau gali sukelti šalutinį poveikį, įskaitant nuotaikos pokyčius, sumažėjusį lytinį potraukį, krūtų skausmą, pykinimą ir galvos skausmą.
Nehormoniniai metodai – tokie kaip prezervatyvai, diafragmos ir vaisingumo stebėjimo programėlės – neturi tokių šalutinių poveikių, tačiau paprastai yra mažiau patikimi siekiant išvengti nėštumo.
Dabar Švedijos Karališkojo technologijos instituto KTH specialistė Ulrike Schimpf ir jos kolegos sukūrė makšties gelį be hormonų, kuris gali būti toks pat veiksmingas kaip ir hormoniniai kontraceptikai – tačiau neturi šalutinio poveikio.
Gelio sudėtyje yra chitozano – biopolimero, gaunamo iš grybų arba krabų kiautų. Chitozanas sudaro kryžminius ryšius su baltymais, kurie išsiskiria gimdos kaklelio gleivėse. Tai sutirština gleives, todėl jos užkerta kelią spermatozoidams prasiskverbti pro gimdos kaklelį ir patekti į kiaušintakius, kur vyksta kiaušialąstės apvaisinimas.
Tyrėjai švirkšto aplikatoriumi gelį įterpė į avių makšties užpakalinę dalį, kuri yra panaši į žmonių makštį. Po valandos jie dirbtinai apvaisino kiekvieną iš aštuonių tirtų avių vienu milijardu spermatozoidų.
Nustatyta, kad gelis pasiskirstė po visą makštį ir gimdos kaklelio prieigas. Jis sudarė veiksmingą barjerą – spermatozoidai sugebėjo prasiskverbti pro gimdos kaklelį tik vienai iš tyrime dalyvavusių avių, ir tuo atveju tai buvo tik du iš 1 mlrd. spermatozoidų.
Kitaip nei cheminiai spermicidai, kurie yra kita nehormoninės kontracepcijos forma, chitozano gelis nesukėlė makšties sienelių uždegimo, todėl gali būti, kad jo naudojimas mažiau dirgina.
U.Schimpf ir jos kolegos planuoja atlikti daugiau tyrimų su avimis, kad patikrintų, ar gelio sukurtas barjeras išlieka nepažeistas lytinių santykių metu.
Taip pat reikėtų atlikti bandymus su žmonėmis – kad būtų galima nustatyti, kiek laiko prieš lytinius santykius gelis turėtų būti įterpiamas į makštį, ir kiek ilgai išliktų apsauga.
Tyrimas skelbiamas žurnale „Science Translational Medicine“.
Parengta pagal „New Scientist“.
