Siekdami tai išsiaiškinti, Ispanijos nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos (CSIC) tyrėjai ištyrė 100 iš maždaug 4000 graviruotų skalūno plokštelių, kurios vaizdavo pelėdas, kurios per daugelį metų buvo surinktos kapavietėse, išsibarsčiusiose visame pusiasalyje.
Visi raižiniai datuojami eneolito laikotarpiu (dar vadinamu vario amžiumi, 3500–2750 m. pr.m.e. – pereinamasis laikotarpis iš naujojo akmens amžiaus į bronzos amžių) ir buvo vertinami pagal tai, kiek juose yra pelėdoms būdingų bruožų, įskaitant du apskritimus, žyminčius dideles pelėdos akis, snapo, sparnų, plunksnų ir kitus pastebimus plėšriųjų paukščių bruožus. Kiekvieno gabalėlio viršuje taip pat buvo dvi mažos perforacijos, kurios, tyrėjų nuomone, galėjo būti panaudotos tikroms paukščių plunksnoms įstatyti.
„Pirmas įspūdis, kurį susidariau žiūrėdamas į raižinius, buvo toks, kad juos buvo paprasta padaryti“, – sako pagrindinis tyrimo autorius, CSIC Evoliucinės ekologijos departamento biologas Juanas J.Negro. „[Raižytojai] neinvestavo daug laiko ar įgūdžių į jų kūrimą, o raižinius buvo galima užbaigti per kelias valandas“.
Dar vienas bendras raižinių bruožas buvo tas, kad jie buvo pagaminti iš skalūno – minkštos medžiagos, sudarytos daugiausia iš titnago, ilito ir chlorito. Kadangi plokštelės buvo plastiškos, jas būdavo lengva raižyti aštriais įrankiais, pagamintais iš titnago, kvarco ar vario. „Jas raižyti galėjo bet kas“, – sakė J.J.Negro – įskaitant ir tik pradėjusios mokytis raižyti vaikus.
O kas paskatino šiuos vario amžiaus vaikus atkreipti dėmesį į pelėdas – o ne į kitus gyvūnus?
J.J.Negro sako, kad neturi tam paaiškinimo, bet „pelėdos buvo dažnai sutinkamos – net ir šiandien, urbanistinėse aplinkose“. Tyrimo duomenimis, tuo metu dvi gausiausios pelėdų rūšys toje pasaulio dalyje buvo pelėdikė (Athene noctua) ir mažasis apuokas (Asio otus).
„Greičiausiai šie jaunuoliai gyveno gyvenvietėse ir reguliariai matydavo pelėdas, nes jos, kaip žinia, minta žiurkėmis ir pelėmis“, – aiškina mokslininkas. – Pelėdos iš kitų paukščių išsiskiria didelėmis galvomis ir priekyje esančiomis akimis, kurios žmonėms atrodo išskirtinės. Dėl to, jei paprašytumėte vaikų nupiešti pelėdą, jiems neprireiktų modelio – nes kiekvienas savo smegenyse turi pelėdos atvaizdą. Jos yra ikoniški gyvūnai – kaip ir arkliai, šunys ar drambliai“.
Norėdami patikrinti šią teoriją, J.J.Negro ir jo komanda paprašė grupės šiuolaikinių vaikų nupiešti pelėdų atvaizdus – ir gauti darbai buvo itin panašūs į senovinius raižinius.
„Manome, kad [pelėdų] kūrimas yra jaunų žmonių mokymosi proceso dalis, – pastebi mokslininkas.
Su tuo sutinka ir Griffitho universiteto (Australija) archeologijos docentė Michelle C.Langley, kuri 2018 m. publikavo straipsnį apie ledynmečio vaikų žaislus, tačiau šiame pelėdiškųjų raižinių tyrime nedalyvavo.
„Atlikus tarpkultūrinę neseniai gyvenusių tautų visame pasaulyje analizę nustatyta, kad vaikai – visur – patys susikuria savo žaislus“, – teigia M.C.Langley. – Tikėtina, kad šie žaislai kuriami iš įprastų ar kitaip lengvai gaunamų žaliavų, o jų forma atitiks tai, kas būna jų aplinkoje. Lėlės ir figūrėlės yra universalios, o jų forma greičiausiai įgaus įprastų arba bendruomenei svarbių gyvūnų – taigi, pelėdos atitiktų šį paveikslą“.
Tyrimo rezultatai gruodžio 1 d. paskelbti žurnale „Scientific Reports“.
Parengta pagal „Live Science“.
