Išsamiai ištyrus žuvų dantis, atkastus Gesher Benot Ya'aqov vietovėje, esančioje senovinio Hula ežero pakraštyje, paaiškėjo, kad kai kurie mūsų ankstyvieji protėviai – greičiausiai Homo erectus – sugebėjo virti žuvį, sako Tel Avivo universiteto Steinhardto gamtos istorijos muziejaus mokslininkė ir tyrimo autorė daktarė Irit Zohar. Ji taip pat yra Beit Margolino biologinių kolekcijų kuratorė Oranimo akademiniame koledže.
Ir pasak jos, ežero pakrantės gyventojai maitinosi didelėmis gėlavandenėmis žuvimis.
Žmogaus palaikų šioje vietoje nerasta – tačiau akmeniniai įrankiai atitinka tuos, kurie buvo rasti H.erectus gyvenvietėse visoje Afrikoje, sako I.Zohar. Mokslininkė teigia, kad ežeras turėjo būti seklus, todėl galėjo būti lengva rankomis gaudyti dideles žuvis – pavyzdžiui, išnykusį karpį Luciobarbus longicep, kuris galėjo užaugti iki 2 metrų.
„Tai nepaprastai svarbus atradimas, – sako archeologė geochemikė daktarė Bethan Linscott, kuri tyrime nedalyvavo. – Įrodymai apie kontroliuojamą ugnies naudojimą (ankstyvajame akmens amžiuje) ... geriausiu atveju yra trumpalaikiai, todėl čia aprašyti antropogeniniu būdu (dėl žmogaus veiklos) sukauptų ir termiškai apdorotų žuvų liekanų įrodymai neabejotinai turės didelę įtaką tyrėjų bendruomenei“.
Dėl perėjimo prie termiškai apdoroto maisto žmonės galėjo mažiau energijos skirti intensyviam šviežio, neapdoroto maisto ieškojimui bei virškinimui, todėl atsirado daugiau laiko kurti naujas socialines ir elgsenos sistemas.
„Mityba turėjo didelę įtaką mūsų rūšies evoliucijai. Manoma, kad mėsos vartojimas ypač prisidėjo prie ankstyvųjų Homo protėvių santykinio smegenų dydžio padidėjimo, tačiau dėl patogeninių bakterijų vartoti termiškai neapdorotą mėsą yra rizikinga, – aiškina B.Linscott. – Tačiau virimas sunaikina bakterijas ir padidina mėsos energinę vertę, todėl ankstyvieji homininai turėjo naują, patikimą maisto šaltinį. Todėl labai svarbu suprasti, kada tai įvyko – nes tai gali padėti paaiškinti, kodėl mūsų homininų protėviai evoliucionavo taip, kaip evoliucionavo“.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Ecology and Evolution“.
Gamino maistą ar tiesiog sudegino likučius?
Ankstesniuose I.Zohar, kuri šioje vietoje dirba 16 metų, tyrimuose buvo nustatyta, kad nuosėdų sluoksniai, kuriuose buvo rasta akmeninių įrankių, rodančių, kad čia gyveno žmonės, buvo susiję su dideliu skaičiumi žuvų dantų iš dviejų konkrečių rūšių (Luciobarbus longiceps ir Carasobarbus canis) – kurios priklausė karpinių žuvų šeimai, bet dabar yra išnykusios.
Tačiau buvo rasta labai mažai žuvų kaulų – nes kitaip nei dantys, jie aukštoje temperatūroje suminkštėja ir lengvai suyra.
Kitame darbe, kurį atliko tyrimo bendraautorė ir Bar-Ilano universiteto Izraelio studijų bei archeologijos katedros profesorė Nira Alperson-Afil, buvo aptikti židinių pėdsakai – vieni ankstyviausių už Afrikos ribų.
Siekdami nustatyti, ar priešistoriniai šios vietovės gyventojai iš tiesų ten gamino žuvį, o ne tiesiog išmetė žuvies likučius į ugnį, tyrėjai nustatė dantų emalio kristalų, kurie skirtingai reaguoja į temperatūros pokyčius, dydžio pokyčius.
Eksperimentų metu I.Zohar ir jos bendradarbis daktaras Jensas Najorka, Londono Gamtos istorijos muziejuje dirbantis Rentgeno laboratorijos vadovu, išanalizavo 56 priešistorinių gėlavandenių žuvų dantis, kurie leido nustatyti pokyčius, atsiradusius dėl maisto gaminimo žemoje ir aukštoje temperatūrose. Rezultatai parodė, kad žuvys buvo ruošiamos 200–500 laipsnių pagal Celsijų temperatūroje.
„Tiksliai nežinome, kaip žuvis buvo ruošiama, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nėra įrodymų, jog žuvis buvo veikiama itin aukšta temperatūra, akivaizdu, kad ji nebuvo ruošiama tiesiogiai ugnyje ir nebuvo įmesta į ugnį kaip atliekos ar pakuros“, – teigia J. Najorka.
Komandai taip pat pavyko nustatyti, kad žuvis buvo nuolatinė raciono dalis – ji nebuvo tik sezoninis skanėstas ar paskutinė viltis, kai trūkdavo kitų maisto šaltinių. Tyrėjai tai išsiaiškino ištyrę geocheminę deguonies ir anglies izotopų sudėtį žuvies dantų emalyje – taip išsiaiškino, kuriuo metų laiku žuvis patyrė mirtį. Tyrimo rezultatai leidžia manyti, kad žuvys buvo ruošiamos ir valgomos ištisus metus.
Ankstyvoji migracija
H.erectus buvo pirmasis homininas, migravęs už Afrikos ribų – o tyrimai rodo, kad senovinis Hulos ežeras galėjo būti pagrindinė šių ankstyvųjų migracijų maršruto stotelė.
Tiksliai nežinoma, kada žmonės pirmą kartą pradėjo gaminti žuvį – ar bet kokį kitą maistą – ir nėra vieningos nuomonės dėl to, kada senovės homininai pirmą kartą išsiugdė gebėjimą įkurti ugnį bei gaminti maistą. Iki šio tyrimo pirmieji patikimi įrodymai, kad ugnį maistui gaminti naudojo neandertaliečiai ir Homo sapiens, buvo maždaug prieš 170 000 metų dabartinėje Pietų Afrikoje virtos krakmolingos šaknys.
Tyrime pateiktų įrodymų visuma leidžia manyti, kad žuvis buvo gaminta kaip maistas, sako Sautamptono universiteto archeologijos departamento Žmogaus kilmės archeologijos centro profesorius Johnas McNabbas, nedalyvavęs tyrime.
„Kada ir kur pirmą kartą atsirado sąmoningai įkurta ir kontroliuojama ugnis, ir kada pradėjome gaminti maistą, yra du tikrai svarbūs klausimai, į kuriuos žmogaus kilmės tyrėjai jau seniai ieškojo atsakymų“, – nurodo jis.
„Ugnis – tai ne tik saugumas ir apsauga. Ji prailgina darbo dieną ir yra tikrai svarbus socialinio ryšio mechanizmas – mes tiesiogine prasme savo visuomenę sukūrėme aplink ugnį. Ugnies kūrenimas atvėrė naujas mitybos galimybes ir suteikė naujų maisto produktų, taip pat padidino maistingumą to, ką valgėme. Ar maisto gaminimas buvo priežastis, dėl kurios Homo erectus galėjo persikelti į naujas jiems neįprastas teritorijas?“, – svarsto mokslininkas.
Parengta pagal CNN.
