Jaunasis mokslininkas iš Lietuvos Danijoje kurią originalų ginklą prieš vabzdžius kenkėjus

Kaip pasėlius apsaugoti nuo juose besiveisiančių vabzdžių, bet nepakenkti nei augalams, nei žmonėms, nei kitiems organizmams? Į šiuos klausimus bando atsakyti Kopenhagoje gyvenantis ir studijuojantis 28 metų biržietis Karolis Petkevičius.

Netrukus jis Danijos technikos universitete ginsis doktorantūros disertaciją. Po gynimo liks dirbti įmonėje, kurioje ir studijuodamas atlikinėjo tyrinėjimus.

Biržietis aiškinasi, kaip genetiškai modifikuoti mieles, kad jos gamintų tam tikrus produktus, tiksliau, tam tikrų vabzdžių feromonus.

Pašnekovas sakė, kad vabzdžių feromonai – tai kaip signalai veikiantys cheminiai junginiai. Patelės paskleidžia tik savo rūšiai būdingą kvapą tam tikru atstumu, kad jį pajutęs patinas atskristų poruotis ir daugintis.

„Galiu apie feromonus papasakoti labai paprastai – tai lyg žmonių naudojami kvepalai. Jei mergina jais pasipurškia, tai vaikinas, net akis užmerkęs, lengvai ją susiranda pagal kvapą. O kas nutiktų, jei tais pačiais kvepalais būtų išpurkšta visa teritorija? Vaikinas patektų į tam tikrą miglą ir paklystų, nes aplink kvepėtų absoliučiai viskas“, – sakė.

K.Petkevičius tęsė, kad pagal kvapą patelės taip ir nesuradęs vabzdys patinas išskristų į kitą lauką, esantį galbūt už kelių šimtų metrų, ir ten galėtų daugintis. Taip nereikėtų chemikalais marinti gamtoje jau egzistuojančių vabzdžių – jie tiesiog nebesiporuotų ir nebesidaugintų tam tikroje zonoje.

„Įprasti chemikalai nėra specifiški, todėl juos naudojant padaroma žala ne tik vabzdžiams kenkėjams, bet ir kitiems organizmams, pavyzdžiui bitėms ar žmonėms“, – kalbėjo.

Mokslininkas bando išgauti ryžių ir medvilnės laukus niokojančių vabzdžių feromonus. Šie vabzdžiai savo išvaizda panašūs į kandis.

Pasaulyje jau nėra naujiena purškiant feromonus nuo kenkėjų apsaugoti ryžių, medvilnės ir vynuogių ūkius, bet iki šiol jie buvo gaminami cheminiu būdu. O K.Petkevičiaus įmonė ieško, kaip juos pagaminti pasitelkus biotechnologiją ir gyvus organizmus, tarkime, iš cukraus.

Kaip tai realiai atrodo? Biržietis kitose įmonėse užsako pagaminti tam tikrą sintetinį vabzdžio geną. Jį gauna mažyčiame kelių centimetrų ilgio mėgintuvėlyje. Žiūrint plika akimi, atrodo tarsi baltos nuosėdos.

Mokslininkas geną atskiedžia vandeniu ir molekulinės biologijos metodais įterpia į specialias mieles. Tyrimo sėkmė priklauso nuo to, ar mielės pagamino reikiamą vabzdžių feromoną.

K.Petkevičius pasakojo, kad kiekviena jo darbo diena priklauso nuo tyrinėjimų fazės.

Būna laikas, kai mokslininkai skaito straipsnius, renka idėjas, žymisi, ką svarbaus aptiko, ir kuria savo eksperimentinį planą. Sukaupus idėjas, planą suderinus su mokslinio darbo vadovais, belieka eiti į laboratoriją, imti pipetę ir pradėti veikti.

„Esi vis kitame savo darbo etape, todėl rutinos niekada nebūna“, – šypsojosi. Jis patikino, kad sintetinės molekulinės biologijos sritis yra labai perspektyvi ir daug žadanti. Bet paklaustas, galbūt jo išradinėjama medžiaga padėtų atsikratyti lietuviškas bulves graužiančių Kalorado vabalų, tik juokėsi.

„Šiaip nesu vabzdžių specialistas, o mūsų išrastos medžiagos veiks tik tam tikrą rūšį. Medžiaga, kuri sumažins ryžių kenkėjų kiekį, nebus efektyvi apsaugant, tarkime, vynuogių laukus, nes feromonai labai specifiški“, – aiškino jaunasis mokslininkas ir pabrėžė, kad feromonai yra tik vienas iš pavyzdžių, kokias medžiagas galima pagaminti pasitelkiant mieles.

„Man nelabai svarbu, kokius junginius gaminti pasitelkiant mieles: maistinius dažus, antibiotikus ar vabzdžių feromonus. Tai antraeilis dalykas. Tiesiog mano mokslinio darbo vadovė buvo linkusi į šią sritį, o man patiko idėja, kaip genetiškai modifikuoti mieles, kad jos gamintų tam tikrus produktus“, – atviravo.

Į Daniją tęsti studijų K.Petkevičius išvyko baigęs biotechnologijos bakalaurą Kauno technologijos universitete. Danijoje baigė magistrą, įstojo į pramoninės biotechnologijos doktorantūrą. Pašnekovas aiškino, kad akademinės doktorantūros studentai 3 metus studijuoja ir dirba universitete, o pramoninės – tyrimus atlieka įmonėse.

„Taip jie jaučiasi arčiau žemiškųjų klausimų“, – kalbėjo K.Petkevičius. Mintis, kad įmonė pasiūlys likti pas juos dirbti, pašnekovui galvoje nuo pat pradžių knibždėjo, bet žingsnis po žingsnio teko įrodyti, kad jis vertas tokio pasiūlymo.

„Labai norėjau likti, nes patinka ir mokslinio darbo idėja, ir kolektyvas“, – prisipažino. K.Petkevičiui patinka, kad gavęs užduotį – pats sau atsakingas. Jei kurią dieną nesiseka, namo išeina ir po 3 darbo valandų. Niekas neseka, neskambina ir nesiteirauja, kur esi. Užtat kitą sykį sugrįžęs į laboratoriją atidirba su kaupu. Tenka padirbėti ir savaitgaliais, nes užduotį reikia būtinai įvykdyti.

Gražiausias reiškinys – spalvoti lapai

„Dar reikia rašyti mokslinius straipsnius. Tie 3 doktorantūros metai įtempti, mintys apie mokslus ir tyrinėjimus nuolat sukasi galvoje“, – neslėpė sunkumų. Anot K.Petkevičiaus, būnant mokslininku būtų neįmanoma dirbti vienam, kaip vakuume. „Viename iš mano straipsnių yra 16 bendraautorių. Bet niekas man dėl to nepriekaištaus, kai ginsiuosi disertaciją“, – pasakojo biržietis.

Mat rašant mokslinius straipsnius prireikia labiau patyrusių kolegų patarimų, taip pat – pagalbos laboratorijose tiriant bei analizuojant mėginius. Pašnekovas lygino, kad doktorantūra – tai ne mokyklinis egzaminas, kai turi parodyti savo žinias. Mokslininkai supranta, kad kolegų pagalba būtina. Per doktorantūros studijas biržietis daugiausia galvojo apie mokslus ir disertaciją, kitkam laiko ne per daugiausia likdavo.

Jam gražiausias chemijos reiškinys gamtoje – spalvą keičiantys medžių lapai.

Paklaustas apie danų laimės receptą, K.Petkevičius susimąstė. „Taip, pagal statistiką, danai ne pirmus metus yra laimingiausių žmonių sąraše, bet nežinau, kas tai lemia“, – prisipažino. Tačiau lietuvis pastebėjo, kad danai savo laimės nedemonstruoja, nėra labai saldūs, kaip tik – daugiau santūrūs. Paklaustas apie jo paties svajones, sakė, kad daug ko gali prisisvajoti, bet viskas atsiremia į galimybes.

Su inžinieriumi ispanu ir verslo konsultante filipiniete jis nuomojasi butą. Kiekvienas turi po savo kambarį, dalijasi virtuve ir svetaine. Po lygiai pasiskirsto darbus, pramogas, finansus. „Gerai, kad visų mūsų panaši rutina, kartu keliamės, panašiu laiku einame į darbą. Dažnai kartu vakarieniaujame, savaitgaliais kur nors išeiname“, – pasidžiaugė. Trise smagu visai dienai išvažiuoti dviračiais į užmiestį – už kokių 15 kilometrų nuo Kopenhagos yra ežerų, miškų.

Ši šalis – dviratininkų rojus, nes visur nutiesti jiems skirti takai. O ir pats miestas labai jaukus, patogu bet kur nuvykti viešuoju transportu.

K.Petkevičius tikino, kad nors visi trys iš skirtingų šalių, bet yra racionalūs, nekonfliktuojantys, pasitaria, jei kuris nori pasikviesti į svečius draugų. „Kokie mūsų skirtumai? Nebent dėl punktualumo. Man devinta valanda ryto yra devinta ryto. Jei susitariame išvykti devintą valandą, jau būnu pasiruošęs. O ispanas tiktai keliasi“, – šypsojosi. Pašnekovas svarstė, kad tai gali būti tiesiog jo draugo būdo savybė. K

openhagoje jis lanko lietuvių krepšinio komandos treniruotes. Mat mokydamasis Biržuose, lankė sporto mokyklą, žaidė krepšinį. „Danijoje krepšinis nėra labai populiarus, betgi kiekvienas lietuvis – krepšinio ekspertas. Tikrai lietuviška tema“, – juokėsi.

Į Biržus paprastai atvyksta vasaros atostogų ir per Kalėdas. „Neįmanoma nepasiilgti Biržų. Tėvai ir draugai – visam gyvenimui, kur bebūčiau ir ką beveikčiau“, – patikino.