Naujame tyrime, kuriame analizuojamas Antrojo pasaulinio karo laikų laivo „V-1302 John Mahn“ nuolaužos Šiaurės jūroje šalia Belgijos, nustatyta, kad iš seno laivo ištekėjusios medžiagos vis dar daro įtaką aplinkinei mikrobiologijai ir geochemijai – ir tai vyksta praėjus maždaug 80 metų po to, kai laivas nugrimzdo į jūros dugną.
Atsižvelgiant į tai, kad vien Šiaurės jūroje yra tūkstančiai panašių sudužėlių, bendras poveikis jūros biosferai gali būti didžiulis – ypač turint omenyje, kad kariniuose laivuose dažnai būdavo gabenama amunicija ir pavojingos medžiagos.
„Norėjome išsiaiškinti, ar mūsų jūros dalyje esantys seni sudužę laivai vis dar formuoja vietos mikrobų bendrijas ir ar tai vis dar daro poveikį aplinkinėms nuosėdoms“, – teigia mikrobų ekologė Josefien Van Landuyt iš Gento universiteto Belgijoje.
„V-1302 John Mahn“ iš pradžių tarnavo kaip vokiečių žvejybos traleris, o karo metu buvo pertvarkytas į patrulinį laivą. Jį 1942 m. netoli Belgijos krantų nuskandino britų karališkosios oro pajėgos, vykdydamos operaciją „Channel Dash“.
Tyrėjai paėmė plieninio korpuso ir nuosėdų mėginius dvylikoje skirtingų taškų – netoli nuo sudužusio laivo ir vis didesniu atstumu nuo jo – kad nustatytų, kaip toli gali plisti galimas užterštumas.
Toksinių teršalų koncentracija aplink laivą skyrėsi priklausomai nuo atstumo: rasta sunkiųjų metalų (pvz., nikelio ir vario), arseno, sprogiųjų junginių ir policiklinių aromatinių angliavandenilių arba PAH (cheminių medžiagų, kurių natūraliai randama akmens anglyje, neapdorotoje naftoje ir benzine).
Kaip ir buvo galima tikėtis, šių teršalų koncentracija artėjant prie laivo didėjo. Pavyzdžiui, didžiausia metalų koncentracija nustatyta mėginyje, esančiame arčiausiai laivo anglių saugyklos.
Tyrėjai nustatė, kad šios koncentracijos turi įtakos aplinkiniams mikrobams. Tokių mikrobų, kaip Rhodobacteraceae ir Chromatiaceae, kurie, kaip žinoma, skaido policiklinius aromatinius angliavandenilius, rasta mėginiuose, kuriuose teršalų koncentracija buvo didžiausia. Ant korpuso rasta sulfatus redukuojančių bakterijų.
„Nors šių senų laivų liekanų nematome ir daugelis iš mūsų nežino, kur jos yra, jos vis tiek gali teršti mūsų jūrines ekosistemas, – sako J.van Landuyt. – Tiesą sakant, dėl korozijos, kuri atveria anksčiau buvusias uždaras erdves, ilgas buvimas po vandeniu gali padidinti pavojų aplinkai. Todėl jų poveikis aplinkai vis dar kinta“.
Tyrėjai teigia, kad dar daug ką įmanoma sužinoti apie laivų liekanų įtaką povandeninėms ekosistemoms – nes tai dar vienas pavyzdys, kaip žmogaus veikla keičia mus supantį gamtinį pasaulį.
Darbai siekiant išsiaiškinti, ko laivų liekanos gali mus išmokyti apie praeitį ir kaip jos veikia vandenynus dabar, tebesitęsia – o dabartinį tyrimą atlikusi komanda planuoja pritaikyti tuos pačius metodus ir kitoms šioje vietovėje esančioms laivų liekanoms tirti.
„Plačioji visuomenė dažnai domisi sudužusiais laivais dėl jų istorinės vertės, tačiau dažnai neatsižvelgiama į galimą šių nuolaužų poveikį aplinkai, – sako J.van Landuyt. – Ir mes tyrėme tik vieną laivą, viename gylyje, vienoje vietoje. Norint geriau apžvelgti bendrą sudužusių laivų poveikį mūsų jūrai, reikėtų paimti mėginius iš nuolaužų įvairiose vietose“.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Frontiers in Marine Science“.
Parengta pagal „Science Alert“.
