Prakaitu įkraunami laikrodžiai ir garsu gesinami miškai: ko ateityje galime tikėtis iš technologijų?

Technologijos sparčiai tobulėja, kasmet siūlomos įvairios naujovės ir revoliuciniai projektai. Mokslininkai ir inžinieriai kuria ateities technologijas, kurios pakeis mūsų gyvenimus.

Gali atrodyti, kad mokslo pažanga pastovi, tačiau pastarieji 50 metų – itin didžiulio technologinio tobulėjimo laikotarpis.

Šiuo metu vystomos naujovės, kurioms idėjų semtasi, regis, iš mokslinės fantastikos knygų. Nesvarbu, ar tai būtų robotai, galintys skaityti mintis, NFT žetonai, bioninės akys, išmanieji laikrodžiai, maitinami jūsų prakaitu, ar daugybė kitų sunkiai suvokimų technologijų technologijų. Ateityje iš technologijų galima tikėtis daug.

Atrinkome keletą įdomiausių idėjų, kurios jau netrukus taps reslybe.

Tai jau ne mokslinės fantastikos dalykas. Smegenų nuskaitymo technologijos naudojimas pastaraisiais metais labai patobulėjo.

Vienas iš įdomiausių ir praktiškiausių naudojimo būdų, kurį iki šiol matėme, buvo sugalvotas Šveicarijos federalinio Lozanos technologijos instituto (EPFL) mokslininkų.

Pasitelkus mašininio mokymosi algoritmą, roboto rankas ir smegenų bei kompiuterio sąsają, šiems tyrėjams pavyko sukurti tetraplegija sergantiems pacientams (negalintiems pajudinti viršutinės ar apatinės kūno dalies) sąveikos su pasauliu priemonę.

Bandymų metu roboto ranka atlieka paprastas užduotis – pavyzdžiui, juda aplink kliūtį. Tada algoritmas  naudodamas specialų EEG įrenginį interpretuoja smegenų signalus ir automatiškai nustato, kada ranka padarė judesį, kurį smegenys laikė neteisingu – pavyzdžiui, judėjo per arti kliūties arba tai darė per greitai.

Laikui bėgant algoritmas gali prisitaikyti prie asmens pageidavimų ir smegenų siunčiamų signalų. Ateityje dėl to tetraplegija sergantiems pacientams gali atsirasti smegenimis valdomi neįgaliųjų vežimėliai ir kitos šios technologijos pritaikymo galimybės.

3D spausdinimas – pramonė, žadanti viską nuo pigių namų statybos iki įperkamų tvirtų šarvų. Tačiau vienas įdomiausių technologijos panaudojimo būdų – 3D spausdintų kaulų kūrimas.

Kompanija „Ossiform“ specializuojasi medicininio 3D spausdinimo srityje bei kuria pacientui pritaikytus skirtingų kaulų pakaitalus iš trikalcio fosfato – medžiagos, kurios sąvybės panšios į tikrų kaulų.

Naudoti šiuos 3D spausdintus kaulus stebėtinai lengva. Ligoninė gali atlikti MRT (magnetinio rezonanso tomografiją), duomenys vėliau siunčiami į „Ossiform“, kuri sukuria pacientui reikalingo specifinio implanto 3D modelį. Chirurgas įvertina dizainą bei kitus aktualius aspektus ir tada kaulas gali būti spausdinamas bei naudojamas chirurgijoje.

Šie 3D atspausdinti kaulai ypatingi tuo, kad dėl trikalcio fosfato panaudojimo kūnas integruos implantus į kraujagyslinį kaulą. Tai reiškia, kad jie leis visiškai atkurti kaulo, kurį jis pakeičia, funkciją. Norint, kad organizmas prie implantų prisitaikytų kaip įmanoma geriau, implantų struktūra porėta, o tai leidžia ląstelėms prisitvirtinti prie kaulo ir jį reformuoti.

Turbūt esate girdėję apie kultivuotą „mėsą“ ir Wagyu kepsnius, auginamus laboratorijoje. O kaip su kitais gyvūninės kilmės maisto produktais? Vis daugiau biotechnologijų kompanijų visame pasaulyje tiria laboratorijoje pagamintus pieno produktus – pieną, ledus, sūrį ir kiaušinius. Ir ne vienas mano, kad jie jau išsiaiškino gamtos paslaptis.

Pieno pramonė nėra draugiška aplinkai. Ji išskiria 4 procentus pasaulio anglies dioksido – daugiau nei oro transportas ir laivyba kartu kartu sudėjus, o ekologiškesnių alternatyvų pieno produktams paklausa auga.

Palyginus su mėsa, pieną sukurti laboratorijoje nėra taip sunku. Užuot eksperimentavę su kamieninėmis ląstelėmis, dauguma tyrėjų bando sukurti dirbtinį pieną pasitelkę fermentacijos procesą – gamina pieno baltymus ir kazeiną.

Kai kurie tokie produktai jau yra parduodami JAV rinkoje. Pavyzdžiui, kompanija „Perfect Day“ kuria alternatyvą pienui – tačiau jiems itin svarbu, kad vartotojai jaustų pieno skonį.

Be to, mokslininkai dirba ir su laboratorijoje sukurta mocarela, kuri puikiai tirpsta ant picos. Taip pat dirbama su kitais sūriais ir ledais.

Anglies dioksido išmetimas komercinių skrydžių metu kelia didžiulį susirūpinimą, tačiau yra galimas sprendimas, kuris jau pritraukė daug investicijų.

15 milijonų svarų sterlingų vertės JK projekto kūrėjai pristatė vandeniliu varomo lėktuvo planus. Šis projektas žinomas kaip „Fly Zero“ ir jam vadovauja Aerokosminių technologijų institutas kartu su JK vyriausybe.

Projekte buvo pristatyta vidutinio dydžio lėktuvo, varomo tik skystu vandeniliu, koncepcija. Jis galėtų be sustojimo skraidinti maždaug 279 keleivius, aplink pusę pasaulio.

Jei šią technologiją pavyktų realizuoti, be sustojimų iš Londono į Vakarų Ameriką arba su vienu sustojimu iš Londono į Naująją Zelandiją būtų galima nuskristi neišmetant nė gramo anglies dioksido.

Serialo „Star Trek“, kur gimė daugelis mūsų ateities technologijų idėjų, veikėjai gali skaitmeniniu būdu nuskaityti visą jūsų kūną ir patikrinti, ar nesergate ir nesate susižalojęs.

Pasak „Q Bio“ kūrėjų, jei tai būtų daroma ir realiame gyvenime, pagerėtų sveikatos rezultatai ir sumažėtų gydytojams tenkanti našta.

JAV bendrovė sukūrė skaitytuvą, kuris maždaug per valandą išmatuos šimtus biologinių žymenų – nuo ​​hormonų lygio iki riebalų kaupimosi kepenyse ir uždegimo ar bet kokio vėžio ženklų. Šiuos duomenis ji ketina panaudoti, kad būtų sukurtas 3D skaitmeninis paciento kūno pseudoportretas (skaitmeninis dvynys), kurį ilgainiui būtų galima sekti ir atnaujinti.

„Q Bio“ generalinis direktorius Jeffas Kaditzas tikisi, kad tai bus naujos prevencinės, individualizuotos medicinos eros pradžia, kurioje surinkti didžiuliai duomenų kiekiai ne tik padės gydytojams nustatyti, kuriuos pacientus reikia skubiausiai apžiūrėti, bet ir sukurti sudėtingesnius ligos diagnozavimo būdus. Interviu su juo skaitykite čia.

Po dramatiško pavadinimo pakeitimo įmonė, kadaise žinoma kaip „Facebook“, tapo „Meta“. Tai žymi Marko Zuckerbergo ir jo didžiulės komandos persikėlimą į metavisatą – įkūnytą internetą, dažniausiai pasiekiamą per virtualią ir papildytą realybę.

Su laiku pamatysime, kad „Meta“ daugiau laiko skirs įrangai, kuri leis pasiekti šį naują pasaulį – daugiausia pasitelkiant virtualios realybės (VR). „Meta“ jau kuria naujas ausines, pavadinimu „Project Cambria“.

Skirtingai nuo ankstesnių prekės ženklo VR projektų, tokių kaip „Oculus Quest 2“, šis įrenginys nebus skirtas paprastam vartotojui – juo siekiama pasiūlyti geriausią įmanomą VR patirtį.

Pranešama, kad „Cambria“ yra orientuota į pažangų akių ir veido stebėjimą (siekiant pagerinti avatarų ir žaidimo judesių tikslumą), didesnę skiriamąją gebą, padidintą matymo lauką. Skelbiama, kad ausinės turėtų būti mažesnės.

„Meta“, „Google“, „Sony“ ir daugybė kitų didelių technologijų kompanijų VR šiuo metu skiria daug finansavimo ir per ateinančius porą metų matysime drastiškus pokyčius.

Medžiai – vienas geriausių būdų sumažinti CO₂ kiekį atmosferoje. Tačiau naujosios technologijos galėtų atlikti tą patį vaidmenį kaip ir medžiai, tik sugertų daugiau anglies dioksido – ir užimtų mažiau vietos.

Tai – tiesioginio oro surinkimo (DAC) technologija. Jos esmė – surinkti anglies dioksidą iš oro, saugoti jį giliuose geologiniuose urvuose po žeme arba jį, kartu su vandeniliu, naudoti gaminant sintetinį kurą.

Nors šios technologijos potencialas didelis, šiuo metu kliūčių dar yra. Tiesioginio oro surinkimo įrenginiai jau egzistuoja, tačiau dabartiniams modeliams veikti reikia daug energijos. Jei ateityje reikiamą energijos kiekį pavyks sumažinti, DAC gali būti vienas geriausių technologinių pasiekimų aplinkai.

Tvarus gyvenimo būdas tampa prioritetu žmonėms, kurie prisitaiko prie klimato krizės realijų, tačiau ką daryti žmogui mirus? Mirtis paprastai yra daug anglies dioksido išskiriantis procesas, paskutinis mūsų ekologinio pėdsako antspaudas. Vidutiniškai kremuojant į atmosferą išskiriama 400 kg anglies dioksido. Ar egzistuoja ekologiškesnis atsisveikinimo su žmogumi būdas?

Vašingtono valstijoje, JAV, galite būti kompostuojami. Kūnai sudedami kamerose su žieve, žeme, šiaudais ir kitais junginiais, skatinančiais natūralų irimą. Per 30 dienų jūsų kūnas iš esmės virsta dirvožemiu, kurį galima grąžinti į sodą ar mišką. Procesą vykdanti įmonė „Recompose“ teigia, kad sunaudoja aštuntadalį kremavimo metu išmetamo anglies dioksido.

Yra ir kita technologija, naudojanti grybus. 2019 m. velionis aktorius Luke'as Perry buvo palaidotas su užsakytu „grybų kostiumu“, kurį sukūrė startuolis „Coeio“. Bendrovė teigia, kad kostiumas pagamintas iš grybų ir kitų mikroorganizmų, kurie padeda skaidytis ir neutralizuoja toksinus, atsirandančius organizmui pradėjus irti.

Ir dauguma būdų atsikratyti kūnais po mirties net neišnaudoja naujų technologijų – tiesiog laukiama, kol visuomenė tokius laidojimo būdus priims.

Kitas pavyzdys – šarminė hidrolizė, kurios metu specialioje slėgio kameroje esantis kūnas suskaidomas į cheminius komponentus. Tai užtrunka vos šešias valandas. Tai teisėta daugelyje JAV valstijų ir išmeta mažiau teršalų, palyginus su tradiciniais metodais.

Mokslininkai rado būdą, kaip sukaupti energiją raudonose statybose naudojamose plytose.

Mokslininkai, vadovaujami Vašingtono universiteto Sent Luise (JAV), sukūrė metodą, kuris pigias ir plačiai prieinamas statybines medžiagas gali paversti „išmaniosiomis plytomis“ – jos galėtų kaupti energiją, visai kaip baterija.

Nors tyrimai dar tik pradinėse stadijoje, mokslininkai teigia, kad iš šių plytų sumūrytos sienos „gali sukaupti daug energijos“ ir „per valandą gali būti įkraunamos šimtus tūkstančių kartų“.

Iš esmės JAV tyrėjai kalba apie superkondensatorių.

Tyrimų metu ant plytų mėginių buvo uždėtos laidžios dangosJi prasiskverbė per akytą degtų plytų struktūrą ir pavertė plytas „energiją kaupiančiais elektrodais“.

Rudonasis plytų pigmentas geležies oksidas padėjo procesui, sako mokslininkai.

Bioninės akys dešimtmečius buvo viena dažniausiai mokslinėje fantastikoje naudojamų klišių. Tačiau dabar į rinką ateina daugybė technologijų, kurios sugrąžina regėjimą žmonėms, turintiems įvairių regėjimo sutrikimų.

2021 m. sausį Izraelio chirurgai visiškai aklam 78 metų vyrui implantavo pirmąją pasaulyje dirbtinę rageną. Nuėmus tvarsčius, pacientas iškart galėjo skaityti ir atpažinti šeimos narius. Implantas taip pat natūraliai susilieja su žmogaus audiniais, organizmas jo neatmeta.

Be to, 2020 m. Belgijos mokslininkai sukūrė dirbtinę rainelę, pritvirtintą prie išmaniųjų kontaktinių lęšių – ši rainelė koreguoja daugybę regėjimo sutrikimų.

Australijos Montašo universiteto mokslininkai bando sukurti sistemą, pagal kurią vartotojai nešiotų akinius, susietus su kamera. Taip kameros fiksuojami duomenys siunčiami tiesiai į smegenų paviršiuje pritvirtintą implantą ir suteikia vartotojui elementarų regėjimo pojūtį.

Mūsų sausakimšiems miestams labai reikia atsikvėpti, o palengvėjimą gali suteikti ne keliai, bet oro erdvė. Planai dėl kitokio transporto mazgo – pristatymo dronų ir elektrinių oro taksi – tampa realybe, o pirmasis „Urban Air Port“ gavo finansavimą iš JK vyriausybės.

Jis statomas Koventryje. Toks centras bus bandomasis – ir tikėkimės, realus šios koncepcijos įrodymas. Tokių transporto priemonių naudojami vandenilio generatoriai spręs iškart kelias problemas: kamščius miestų gatvėse, užterštumo klausimus, susisiekimo patogumą, greitį ir kt. Tokių orlaivių dizainas jau kuriamas „Hyundai“, „Airbus“ ir kitų kompanijų.

Infrastruktūra bus svarbi. Civilinės aviacijos administracija svarsto galimybę sukurti oro koridorius, kurie galėtų sujungti miesto centrą su vietiniu oro uostu ar paskirstymo centru.

Glazgo universiteto inžinieriai sukūrė naujo tipo lankstų superkondensatorių, kuris kaupia energiją. Jame elektrolitai pakeičiami prakaitu.

Įrenginį galima pilnai įkrauti vos 20 mikrolitrų skysčio ir jis yra pakankamai tvirtas, kad atlaikytų 4000 įkrovimo ciklų.

Prietaisas veikia padengdamas poliesterio celiuliozės audinį plonu polimero sluoksniu, kuris atlieka superkondensatoriaus elektrodo vaidmenį.

Kai audinys sugeria dėvėtojo prakaitą, prakaite esantys teigiami ir neigiami jonai sąveikauja su polimero paviršiumi sukurdami elektrocheminę reakciją, kuri generuoja energiją.

„Įprastos baterijos yra pigios ir gaminamos taip gausiai, kaip niekad anksčiau, tačiau jos dažnai gaminamos naudojant netvarias medžiagas, kurios kenkia aplinkai, – sako „Bendable Electronics and Sensing Technologies“ grupės vadovas iš Glazgo universiteto Jameso Watto inžinerijos mokyklos profesorius Ravinderis Dahiya. – Dėl to mūsų sukurtoje koncepcijoje įprastas baterijas saugiai naudoti yra sudėtinga, kadangi sugedęs akumuliatorius gali ant odos išlieti toksiškų skysčių. Mums pavyko parodyti, kad žmogaus prakaitas suteikia realią galimybę visiškai atsikratyti tų toksiškų medžiagų ir pasižymi puikiomis įkrovimo ir iškrovimo savybėmis“.

Naudodami smėlį, gelį ir bakterijas, mokslininkai sukūrė tai, ką jie vadina „gyvuoju betonu“.

Tyrėjai teigia, kad ši statybinė medžiaga gali savaime išgyti ir yra ekologiškesnė už betoną – tai antra gausiausiai sunaudojama medžiaga Žemėje, nusileidžia tik vandeniui.

Kolorado Boulderio universiteto (JAV) komanda mano, kad jų darbas atveria kelią būsimoms pastatų konstrukcijoms, kurios gali „išgydyti savo įtrūkimus, išsiurbti pavojingus toksinus iš oro ar net švytėti paliepus“.

Mažyčiai hibridiniai robotai, pagaminti naudojant varlių embrionų kamienines ląsteles, vieną dieną galėtų plaukioti po žmonių kūnus į konkrečias vietas, kurims reikia vaistų, arba rinkti mikroplastiką vandenynuose.

„Tai naujos gyvos mašinos, – sako Vermonto universiteto (JAV) kompiuterių mokslininkas ir robotikos ekspertas Joshua Bongardas, kartu sukūręs milimetro pločio robotus – ksenobotus. – Jie nėra nei tradicinis robotas, nei gyvūnų rūšis. Tai nauja klasė – gyvas, programuojamas organizmas“.

Londono kavos pramonė kasmet sukuria daugiau nei 200 000 tonų atliekų – tad ką su jomis daryti?

Didžioji verslininko Arthuro Kay idėja – panaudoti savo įmonę „Bio-bean“ taip, kad 85 proc. kavos atliekų būtų paverstos biokuru, skirtu transportui ir pastatų šildymui.

Ši įmonė jau dabar yra didžiausia pasaulyje kavos atliekų perdirbėja. Bendrovė surenka kavos tirščius iš didelių tinklų ir restoranų bei mažesnių kavinių, ir veža juos į perdirbimo gamyklą Kembridžšyre.

Ten tirščiai išdžiovinami ir apdorojami, o vėliau naudojami gaminant biokurą, bioplastiką, kvapiąsias medžiagas, granules ir kt.

Atrodo, kad be interneto negalime gyventi, tačiau, kad ir kaip bebūtų, prie jo yra prisijungę tik pusė pasaulio gyventojų.

Tam yra daug ekonominių ir socialinių priežasčių, tačiau kai kuriems žmonėms internetas tiesiog nepasiekiamas, nes nėra ryšio.

„Google“ pamažu bando išspręsti problemą naudodama helio balionus, kad nukreiptų internetą į nepasiekiamas vietas, o „Facebook“ atsisakė planų tą patį daryti naudojant dronus. Tai reiškia, kad tokios įmonės kaip „Hiber“ žengia į ganėtinai laisvą rinką.

Jie ėmėsi kitokio požiūrio – į žemąją Žemės orbitą paleido batų dėžės dydžio mikropalydovų tinklą, kuris pažadina modemą, prijungtą prie jūsų kompiuterio ar įrenginio, kai šis praskrieja – ir pateikia jūsų duomenis.

Jų palydovai aplink Žemę apskrieja 16 kartų per dieną ir jau yra naudojami tokiose organizacijose kaip „The British Antarktic Survey“ – kad suteiktų interneto prieigą sunkiai pasiekiamiem mūsų planetos kampeliams.

Miškų gaisrus vieną dieną galėtų gesinti bepiločiai orlaiviai, kurie nukreiptų garsą į žemiau esančius medžius.

Kadangi garsą sudaro slėgio bangos, jis gali būti naudojamas ugnį supančiam orui sutrikdyti, iš esmės nutraukiant deguonies tiekimą.

Kaip pademonstravo George'o Masono universiteto (JAV) mokslininkai su savo garsiniu gesintuvu, parinkus tinkamą dažnį gaisras tiesiog užgęsta. Geriausiai veikia žemieji dažniai.

Jei plokščiajam kirminui nupjausite galvą, užaugs nauja. Jei perpjausite jį per pusę, atsiras du kirminai. Jei jį šiek tiek apšvitinsite, jis pats išgis. Mokslininkai jau kurį laiką norėjo sužinoti, kaip visa tai veikia – tačiau nepavyko.

Viskas pasikeitė panaudojus JAV mokslininkų sukurtą DI algoritmą. Išanalizavęs ir imituodamas daugybę scenarijų, kompiuteris sugebėjo įminti plokščiųjų kirmėlių atsinaujinimo paslaptį vos per 42 valandas. Galų gale buvo sukurtas išsamus modelis, parodantis kaip plokščiųjų kirmėlių genai leidžia jai atsinaujinti.

Nors žmonės dirbtiniam intelektui vis dar turi teikti informaciją, šio eksperimento mašina sugebėjo savarankiškai sukurti naują, abstrakčią teoriją – tai didžiulis žingsnis sąmoningo kompiuterio kūrimo link ir galbūt svarbus žingsnis link to, kaip ateityje išvis bus atliekami tyrimai.

Greitas elektromobilių įkrovimas laikomas svarbiausiu jų veiksniu. Vairuotojams sustojus pertraukėlei – nueiti iki tualeto, išgerti kavos – elektromobilio baterija jau turi būti įkrauta. Ilgesnis įkrovimo laikas daugeliui yra nepriimtinas. Ir tai visiškai suprantama.

Tačiau greitas ličio jonų akumuliatorių įkrovimas gali sugadinti baterijas, teigia JAV Penn State universiteto mokslininkai. Taip yra todėl, kad ličio jonų srautas iš vieno elektrodo į kitą, siekiant įkrauti įrenginį ir išlaikyti paruoštą naudoti energiją, nevyksta sklandžiai, jei greitai įkrauti bandoma žemesnėje temperatūroje.

Tačiau dabar jie išsiaiškino, kad jei baterijos galėtų vos dešimčiai minučių įkaisti iki 60°C, o paskui vėl greitai atvėstų iki aplinkos temperatūros, ličio šuoliai nesusidarytų ir būtų išvengta karščio daromos žalos.

Jų sukurtas akumuliatoriaus dizainas yra savaime įkaistantis – naudojama plona nikelio folija, kuri sukuria elektros grandinę. Ši grandinė įkaista per mažiau nei 30 sekundžių, kad sušiltų akumuliatoriaus vidus. Greitas aušinimas, kurio prireiktų po akumuliatoriaus įkrovimo, būtų atliekamas naudojant automobilyje suprojektuotą aušinimo sistemą.

Tyrimas, paskelbtas žurnale „Joule“, parodė, kad pilnai įkrauti elektrinę transporto priemonę įmanoma  vos per 10 minučių.

Mokslininkai rado būdą, kaip prie silicio lustų pritvirtinti dirbtinius neuronus – imituojant mūsų nervų sistemos neuronus ir nukopijavus jų elektrines savybes.

„Iki šiol neuronai buvo lyg juodosios dėžės, bet mums pavyko atidaryti šią juodąją dėžę ir pažvelgti į vidų, – sako projektui vadovavęs profesorius Alainas Nogaretas iš Bahto universiteto. – Mūsų darbas keičia paradigmą, nes tai yra patikimas metodas, leidžiantis iki smulkmenų atkurti tikrų neuronų elektrines savybes. Mūsų neuronams tereikia 140 nanovatų galios – tai viena milijardo dalis mikroprocesoriaus galios poreikio, palyginus su tuo, kas buvo naudojama kitų bandymų metu, kai buvo siekiama sukurti sintetinius neuronus“.

Tyrėjai tikisi, kad jų darbas galėtų būti panaudotas medicininiuose implantuose gydant tokias ligas kaip širdies nepakankamumą ir Alzheimerio ligą, nes tam reikia tiek mažai energijos.

Jungtinės Tautos prognozuoja, kad iki 2050 m. pasaulyje bus dviem milijardais daugiau žmonių, todėl maisto poreikis bus 70 proc. didesnis. Iki to laiko 80 proc. mūsų gyvens miestuose, o didžioji dalis maisto, kurį ten valgysime, bus atvežama. Taigi, jei ūkiai būtų šalia miestų esančiose jūrose ar ežeruose, maisto iš toli vežti nereikėtų.

Kaip visa tai veiktų? Architekto Javiero Ponce'o iš „Forward Thinking Architecture“ projekte pavaizduota 24 m aukščio trijų pakopų konstrukcija su saulės baterijomis. Vidurinėje pakopoje 51 000 m² plote auginamos įvairios daržovės, tačiau tam naudojma ne dirva, o skystyje esančios maistinės medžiagas. Tuo pačiu maistinės ir augalinės medžiagos nukristų į apatinį sluoksnį, kur kaip pašaras atitektų žuvims, kurios būtų auginamos uždaroje erdvėje.

Apskaičiuota, kad vienas išmanusis plaukiojantis ūkis, kurio matmenys siektų 350 x 200 m, per metus užaugintų 8,1 tonos daržovių ir 1,7 tonos žuvies. Įrenginiai suprojektuoti taip, kad juos būtų galima sujungti – o tai patogu, nes mums jų reikės daug: pavyzdžiui, Dubajus kasdien importuoja 11 000 tonų vaisių ir daržovių.

Rusijos mokslininkas Sergejus Zimovas laukinės gamtos parke tikisi atkurti 12 000 metų senumo aplinką žolėdžiams – laukiniams arkliams ir bizonams – o išnykusią megafauną – pavyzdžiui, mamutus – pakeis šiuolaikiniai hibridai. S.Zimovas tirs gyvūnų poveikį aplinkai ir klimatui.

Tad ateitis nusimato labai įdomi, ir tik laiko klausimas, kurios šiame tekste paminėtos ir vystomos idėjos taps kasdienybe. Taip pat netrukus sužinosime ir tai, kokių dar naujų stulbinamų pasiekimų mums pasiūlys mokslininkai ir didžiausi pasaulio protai.