Mokslininkė praėjusį rudenį dvi savaites gyveno Jutos dykumoje (JAV) įkurtoje Marso dykumų tyrimų stotyje, kurioje tyrinėjo galimus lyčių lyderystės skirtumus kosmoso analogo erdvėse. Trumpame interviu dr. I. Popovaitė pasakoja apie tai, ką pavyko atrasti bei dalijasi pora patarimų vadovams.
– Kosmoso sociologija. Kaip atsidūrėte šioje srityje?
– Mane visada domino, kaip žmonės gyvens ateityje – Marse ar panašiai. Dabar didžioji dalis tyrimų atlikta iš psichologijos srities, susitelkiant į individą, tačiau man įdomiau, kas dėtųsi naujose visuomenėse. Kaip gyventų, tarkime, Marse, kosminiame laive ar Mėnulio bazėje esantys žmonės, kuomet yra izoliuoti nuo viso likusio pasaulio?
Būdama sociologe žinau, kad vis tiek kiekvienas atsinešame tam tikras savo nuostatas, įsitikinimus, kaip veikia visuomenė, galiausiai esame socializuoti viena ar kita kryptimi. Tad man buvo įdomu pažiūrėti, kaip tos socialinės normos, nuostatos, kultūra, nelygybė ir kt. veiktų žmones gyvenant uždarose, izoliuotose erdvėse. Žinoma, tai tik nedidelė dalis to, ką būtų galima laikyti kosmoso sociologija. Apskritai socialiniai mokslai, tyrinėjantys kosmosą, yra gana nauja mokslo šaka, skatinanti suprasti, kad kosmosas nėra tik technologijos – tai visų pirma žmonių komandos, dirbančios prie tų technologijų.
– Kaip manote, kodėl moterys kosmoso srityje vis dar yra mažuma?
– Dėl daug įvairių priežasčių. Visų pirma – istorinės aplinkybės, kuomet moterys buvo iš esmės neprileidžiamos prie kosmoso tyrinėjimų, neva čia vyrų sritis ir moterims ne vieta. Dėl to pirmosios astronautės reguliariai skraidyti ėmė gana neseniai. Įsivaizduokite, iš žmonių, kurie kada nors yra buvę kosmose – vos dešimtadalis yra moterys. Tad proporcijos vis dar yra ganėtinai negeros.
Kita priežastis ir kartu pasekmė yra ta, kad esant mažam kiekiui astronaučių, jas yra pavojingiau leisti į kosmosą, nes mažiau žinome, kaip kosmosas (radiacija, gravitacijos trūkumas ir pan.) veikia moterų organizmą. Kadangi vyrų buvo daugiau, tai apie juos ir žinome daugiau, tad leisti vyrus į kosmosą tampa saugiau. Gaunasi tarsi užburtas ratas, tačiau situacija po truputį keičiasi, atliekami specialūs tyrimai, orientuoti į moterų kūną. Galima apskritai kalbėti apie tai, kad kosmosas yra tik viena iš tiksliųjų mokslų sričių, kur moterys dar yra mažuma. Tam taip pat yra daugybė priežasčių, pradedant nuo visuomeninių stereotipų, kas ką gali daryti geriau, iki pasąmoninio mergaičių stūmimo į humanitarinę pusę, o berniukų į tiksliuosius mokslus jau mokykloje.
– Esate minėjusi, kad Marso simuliacijose, kaip ir bene kiekviename biure, moterų klausoma mažiau?
– Savo tyrime pastebėjau, kad vyrauja panašios tendencijos. Tam tikru sprendimų priėmimo metu, mes tiesiog nesąmoningai galvojame, kad vyrai galbūt geriau tai daro nei moterys, ypač jei tai susiję su techniniais gebėjimais, su kažkuo labai „vyrišku“.
Tiek Marso simuliacijose, tiek įprastose darbo grupėse biure, tarkime, jei mes turime mišrią komandą, kuri turi priimti kažkokį sprendimą, tai vyrai paprastai daugiau kalba, jų yra daugiau klausomasi ir tada, kadangi jie daugiau kalba ir jų daugiau klausomasi – jie turi didesnę įtaką sprendimų priėmimui. Vėlgi gaunasi užburtas ratas, nes jie sprendimams daro daugiau įtakos ir tada visiems sekantiems sprendimams irgi turi daugiau įtakos. Nes jei kažkam leidžiama būti ekspertu, jų klausomasi, tai jie mūsų akyse ir tampa ekspertais.
– Ką, remdamasi savo tyrimais, galite patarti vadovams?
– Atkreipkite dėmesį, kad net ir tose vietose, kai galvojame, kad lytis yra visiškai nesvarbi – ji mus veikia pasąmoningai ir tie nusistatymai, ką mes neva žinome apie kitus, ką galvojame, kad žinome apie kitus, spręsdami, kas jie yra – veikia mūsų sprendimų priėmimą mums to net nesuvokiant. Ir kai mes sakome, kad nematome lyties – tai nėra tiesa. Sprendimų priėmime bei apskritai bendravime, socialinė lytis mus veikia kad ir nedaug, bet ji visada yra mūsų bendravime. Kai žmonės sako, kad lytis nesvarbu – tai iš tikrųjų nėra tiesa, nes pasąmoningai tie lyčių stereotipai mus veikia, kai priimame sprendimus.
Kitas dalykas, moterys – tiek lyderės, tiek apskritai komandos narės, daro daugiau emocinio, nematomo darbo. Tai reiškia daugiau darbo moterims ir daugiau pastangų. Bet iš kitos pusės, kažkas turi daryti tą nematomą emocinį darbą, kad komandos būtų tvirtos ir bendruomeniškos. Tad patarčiau vadovams arba apskritai vyrams komandose perimti dalį to darbo iš moterų. Galbūt jūs pasirūpinkite tuo bendruomeniškumu komandoje, ne tik moterys turi organizuoti susitikimus po darbo ar įmonės vakarėlius.
