Remiantis didžiausiu iki šiol atliktu tyrimu apie žmonių tolerancijos laktozei evoliuciją, pieno vartojimas buvo plačiai paplitęs tūkstančius metų prieš tai, kai žmonės sugebėjo jį tinkamai suskaidyti. Tyrimas parodė, kad gebėjimas skaidyti laktozę greičiausiai buvo įgytas ūmios krizės metu – o ne palaipsniui per ilgą laiką.
Būdami kūdikiais visi žmonės gamina fermentą laktazę, kuris suskaido laktozę į lengviau įsisavinamą gliukozę ir galaktozę – tačiau daugelyje žmonių po nustojimo maitintis motinos pienu laktazės kiekis smarkiai sumažėja, o tai reiškia, kad jie negali tinkamai virškinti pieno.
Laktazės persistencijos (fermento gamybos tęstinumo, leidžiančio skaidyti laktozę jau nustojus maitintis motinos pienu) paplitimas populiacijoje laikomas vienu geriausių natūralios atrankos pavyzdžių žmonių organizme. Trečdalis pasaulio populiacijos šią savybę įgijo vos per porą tūkstančių metų.
Pagrindinis paaiškinimas yra toks, kad žmonės laktazės persistenciją įgijo taip greitai, nes jų evoliucija buvo glaudžiai susijusi su pieno produktų ciklu. Kadangi žmonės dėl pieno maistinės naudos buvo priversti išvystyti laktazės persistenciją, laktazės persistencijos plitimas savo ruožtu padidino žmonių priklausomybę nuo pieno – todėl padidėjo spaudimas būti tolerantiškiems laktozei.
Richardas Evershedas iš Bristolio universiteto (Jungtinė Karalystė) su kolegomis ištyrė 7000 gyvulinių riebalų likučių, rastų ant keramikos dirbinių 500-uose Europos vietovių. Tai atskleidė, kad nuo 7000 m.pr.m.e. regione buvo paplitusi pienininkystė.
Tačiau senoviniai DNR įrodymai atskleidė, kad laktazės persistencija paplito tik apie 1000 m.pr.m.e. – praėjus maždaug 4000 metų po to, kai ši savybė buvo aptikta pirmą kartą, ir 6000 metų vėliau, nei buvo pradėtas apdirbti pienas.
Yra daugybė idėjų, kodėl tolerancija laktozei išsivystė taip greitai – pradedant pieno cukraus kiekio nauda ir baigiant vitaminu D – tačiau „visos jos atkrenta, nes visos jos vienaip ar kitaip siejamos su pieno vartojimu“, – spaudos konferencijoje sakė tyrimo bendraautorius Markas Thomasas iš Londono universiteto koledžo.
Atlikus pieno vartojimo Europoje ir laktazės persistencijos plitimo palyginimą, nenustatyta jokio ryšio – o kompiuteriniai modeliai rodo, kad badas ir ligos būtų geresniu paaiškinimu.
Naudodami populiacijos dydžio pokyčius kaip nepakankamos mitybos rodiklį, tyrėjai nustatė, kad maisto trūkumas 689 kartus dažniau paaiškina laktozės tolerancijos didėjimą nei nuolatinis vadinamasis atrankos spaudimas. Naudodami gyventojų tankumą kaip mirtinų ligų sukėlėjų plitimo pakaitalą, jie nustatė, kad ligos 289 kartus dažniau paaiškina plitimą.
Šiais krizės laikotarpiais vidurių pūtimas, skrandžio spazmai ar viduriavimas, kuriuos patyrė laktozės netoleruojantys žmonės, tikriausiai virto gyvybės ar mirties klausimu, teigia mokslininkas.
JK Biobanko sveikatos ir genetinių duomenų analizė taip pat parodė, kad žmonių ir laktozės tolerancijos koevoliucijos idėja yra mažai tikėtina.
Pasak M.Thomaso, būtų galima tikėtis, kad laktozę toleruojančių žmonių kai kurių sveikatos rodiklių – pavyzdžiui, kaulų mineralinio tankio, ūgio ar vitamino D – lygis bus aukštesnis, tačiau tyrėjai nerado nė vieno iš šių požymio, išskyrus šiek tiek didesnį kūno masės indeksą.
Keista, bet taip pat mažai skyrėsi karvės pieno negeriančių žmonių dalis tarp toleruojančių ir netoleruojančių laktozės: 6,8 proc. palyginus su 8 proc.
Neigiami simptomai, susiję su pieno vartojimu, pasireiškia tik kai kuriems laktozės netoleruojantiems žmonėms – tikriausiai dėl storosios žarnos bakterijų skirtumų. Kai kurie šalutinį poveikį patiriantys žmonės gali supainioti laktozės netoleravimą su alergija pienui, teigė tyrėjai.
Tyrimas skelbiamas „Nature“.
Parengta pagal „New Scientist“.
