Psichologas įvertino V. Putino psichinę būklę ir patarė Vakarams, kaip išvengti branduolinio smūgio

Dėl to aktualiu tampa Rusijos diktatoriaus psichinės sveikatos klausimas. Amerikietis psichiatras iš Kalifornijos universiteto profesorius Jamesas H.Fallonas, kurio specializacija – asmenų psichopatiniai sutrikimai, neabejoja, kad Vladimiras Putinas — tipiškas psichopatas, negana to, prarandantis savikontrolę. Profesorius įsitikinęs, kad tokioje situacijoje jis ypač pavojingas ir visai galėtų panaudoti branduolinį ginklą. Vakarams psichiatras pataria: nerodyti silpnumo, tačiau ir nedaryti staigių judesių.

Jis teigia jau keletą metų stebintis Vladimiro Putino veiksmus, ir besistengiantis ištirti ir atkurti priimamus sprendimus lemiančią jo minčių eigą. Psichologas sako, kad jam pavyko pabendrauti su buvusiais Ukrainos vadovais, o taip pat Rusijos, Čečėnijos, Baltarusios ir Vokietijos valdžios atstovais bei perskaityti viską, ką pavyko rasti, apie V.Putino auklėjimą ir tapimą tuo, kuo jis yra. „Neįmanoma tiesiog išvysti ką nors per televizorių ir pasakyti „tai psichopatas“. Tačiau mano požiūriu, Putinui išties buvo rimtos prielaidos išsivystyti klasterio B asmenybės sutrikimams — patiems pavojingiausiems, tarp kurių psichopatija ir narcisistinis asmenybės sutrikimas“, – teigia J.H.Fallonas.

Kas yra psichopatija? Psichologas teigia naudojantis psichopatijos apibrėžimą, kurį pasiūlė amerikietis psichiatras Hervey M.Cleckley, kuris 1941 metais savo knygoje „Sveiko proto kaukė“ psichopatą aprašė kaip žmogų, kuris atrodo normalus ir daro viską, kad šią iliuziją išlaikytų, tačiau žvelgiant į esminius, giluminius bruožus, visiems psichopatams būdinga maža emocinė empatija. Jie yra aukščiausio laipsnio manipuliatoriai, egoistai, agresoriai. Neįsigilinus atrodo bebaimiai, nepatiriantys gailesčio, atgailos ar kaltės. Nejaučia užuojautos ir iškelia save virš kitų.

Psichopatai skirstomi į pirminius ir antrinius. Jų toksiškas elgesys panašus, tačiau šių dviejų psichiatrinių sutrikimų priežastys ir biologinis pagrindas skiriasi. Pirminio psichopato asmenybė susidaro nuo gimimo iki antrųjų-trečiųjų gyvenimo metų. Tai apsprendžia „epigenetinio markiravimo“ procesas: dėl traumos ir streso hormonų (dažniausiai – kortizolio) poveikio genetiniams streso genų reguliatoriams pagrindinių genų reguliavimas praktiškai negrįžtamai pasikeičia, kaip ir pasikeičia ir kaktinės bei smilkininės galvos smegenų dalies hormonai.

Antrinių psichopatų (dar vadinamų sociopatais) genetinis polinkis silpniau apspręstas genetiškai, ir pokyčiai, kuriuos sukelia emocinis, fizinis, seksualinis smurtas ar patyčios, gali būti iš dalies grįžtami. Pirminių ir antrinių psichopatų (sociopatų) elgesys stipriai skiriasi. Pavyzdžiui, sociopatas supranta savo poelgių amoralumą, tačiau negali sustoti, o psichopatas įsitikinęs, kad elgiasi teisingai. Jis tiki savo teisumu. Tai neatimamas tikro pirminio psichopato asmenybės bruožas: jis niekada neabejoja savo elgesio teisingumu. Tai nėra apsimetimas ir ne normalaus žmogaus bandymas pateisinti savo poelgį. Būtent šiam psichopatų tipui, J.H.Fallono nuomone, Vladimiras Putinas ir priklauso.

Visiems „plėšrūniškiems“ B klasterio asmenybės sutrikimams būdinga tai, kad psichopatai, kaip mokykliniai peštukai, visada ieško savo aukų silpnų vietų. Jie meistriškai nuspėja savo agresijos objektais pasirinkto žmogaus ar žmonių grupės mintis. Psichopatai – tam tikri vidiniai savo rūšies plėšrūnai, kurių grobis – kiti žmonės. Kaip bet kurį agresorių, juos provokuoja silpnumas. Pagrindinis psichopatų gebėjimas – perprasti kitų žmonių emocijas ir motyvaciją, pačiam negebant jų patirti. Kitaip tariant, „emocinė empatija“ jiems neprieinama. Ir atvirkščiai – jų „kognityvinė empatija“ yra aukšto lygio. Jie supranta kitų jausmus, baimes, psichologinius stimulus bei norus ir naudoja šias žinias manipuliuoti savo aukomis bei gauti norimą reakciją, pinigus, seksą ar tiesiog paprasčiausiai mėgaujasi kontrolės jausmu.

Psichopatai supranta, ką jaučiate. Žvilgčioti į kitų žmonių galvas – jų egzistavimo pagrindas. Tokius gebėjimus turintis žmogus veikiau pasistengs padėti patiriančiam stresą, o psichopatas pasinaudos kito silpnumu ir izoliacija, kad tinkamu momentu smūgiuotų. Esminis V.Putino metodas – neleisti savo priešininkams sustiprėti. Smūgiuoti, kai jie silpniausi. Disciplinuotiems psichopatams savo aukos pažeidžiamumo užtenka kantrybės laukti mėnesius, metus, net dešimtmečius.

V.Putinas turi visas savybes, remiantis kuriomis, anot H.M.Cleckley, jį galima priskirti ne tik prie psichopatų, bet ir prie piktybinių narcizų. Sprendžiant pagal neseną elgesį, jis turi ir sadisto bruožų. Nežinia, kiek stipriai jie išreikšti, tačiau to pakanka, kad jį būtų galima priskirti „tamsiajai triadai“. Blogiau tiesiog nebūna. Tačiau intelekto lygis jam leidžia atrodyti normaliu.

Be sunkios vaikystės, suaugęs V.Putinas patyrė kelias traumas, viena iš kurių akivaizdi — Sovietų Sąjungos griūtis, lėmusi be viso kito ir šiuolaikinės nepriklausomos Ukrainos susikūrimą. Tai primena jauno Adolfo Hitlerio patirtą traumą, kai jis manė, kad Pirmojo Pasaulinio karo gale, 1918 metais, Vokietiją išdavė pirmieji Veimaro respublikos lyderiai.

Vėliau, 2011 metais, Putinas tapo Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafi žiaurios mirties liudininku – kas negalėjo nesukelti Rusijos prezidentui giluminės smurtinio režimo pakeitimo baimės. Visi neaiškumai atsivėrė per kelis pastaruosius metus, ypač aiškiai – per kelias savaites iki vasario 24. V.Putinas, kaip A.Hitleris, atskleidė tikrąją savo būtį, ir paaiškėjo, kad jis veikia būtent kaip psichopatas, o ne sociopatas ir jau tikrai ne kaip paprastas žmogus, turintis netikusių polinkių, teigia J.H.Fallonas.

V.Putino elgesyje galima įžvelgti rimto sąmonės drumstumo bruožus, teigia psichologas. Anot jo, spėlioti konkrečias priežastis beprasmiška, tai gali būti bet kas — nuo tretinio sifilio ir auglio iki neurodegeneratyvinių susirgimų, tačiau sprendžiant iš to, kad V.Putinas nuo perdėto narcisizmo perėjo prie paranojos, atvirai priešiško, kompulsinio, nesubalansuoto elgesio, kažkokie degeneratyviniai procesai jo smegenyse (pavyzdžiui apatinėje prefrontalinės smegenų žievės dalyje ir priekinėje smilkininėje dalyje), tikėtina, vyksta. V.Putinas niekada nepasižymėjo impulsyvumu, tačiau dabar nepermatomas KGB agento „pokerio veidas“ – praeityje. Įvyko giluminiai pokyčiai, ir neurodegeneratyvinio susirgimo hipotezė tokį vaizdą visai neblogai paaiškina, teigia J.H.Fallonas.

Paklausus teroristą ar stalinistą, jie visada ras logišką paaiškinimą veiksmams. Ką jie bebūtų padarę, viskas racionalu, pateisinama ir vardan gero tikslo. Tas pats tinka ir psichopatams. Tai vadinama „kaltės eksternalizavimu“: dėl visų savo prasižengimų jis kaltina kitus. Ir jie iš tiesų mano turį teisę spręsti žmonių likimus, pastebi psichologas. O jei žmonės nepasiekia jo standartų – pavyzdžiui, priešas mūšio lauke ar bet koks žmogus jo akivaizdoje parodo suglumimą – jie rodo visišką nepagarbą. Taip elgiasi agresoriai ir psichopatai, o taip pat diktatoriai, turintys sociopatijos ir psichopatijos bruožų. Putinui toks elgesys racionalus, tvirtina J.H.Fallonas.

Nėra vieningų moralės normų, kurių dauguma laikytųsi. Buvo laikai, ištisi amžiai prancūziško humanizmo, vėliau – Apšvietos epocha, kai manyta, kad viską lemia auklėjimas, kad gimdamas žmogus – tabula rasa, švarus lapas. Pastarieji penkiolika bihevioristinių ir genetinių tyrimų neuropsichologijos srityje šią koncepciją paneigia. Daugumą bazinių asmenybės savybių lemia genetika, tačiau ankstyvame amžiuje įvykę epigenetiniai pokyčiai iš esmės gali pakeisti šių genų ekspresiją. Pavyzdžiui, jei vaikas lieka be tėvų ir patiria smurtą periode nuo gimimo iki dvejų-trejų metų amžiaus. Tokia patirtis gali tapti epigentiniu trigeriu virtimui psichopatu. O psichopatai gyvena nuosavame pasaulyje, kuriame tiki visų savo poelgių teisingumu. Moralę pateikti jiems kaip argumentą – beprasmiška. Jie susikuria nuosavą įsivaizdavimą apie gėrį, kuris gali smarkiai skirtis nuo visuotinai priimtų moralės normų, aiškina amerikietis.

Kalbant apie racionalumą, V.Putinas buvo ramus, šaltas ir apdairus – toks jo viešas įvaizdis laikėsi visus 20 metų. Tačiau dabar matome, kad jis nevisiškai save valdo, o tai reiškia, išties itin pavojingas, sako psichologas. Anksčiau jo sprendimus buvo galima nuspėti, nes jis dažniausiai ėjo pasirinktu, nuspėjamu kursu. Dabar matome, kad jis vis tampa labiau neadekvatus: jis pervertina savo jėgas ir gali imtis kraštutinių priemonių – pavyzdžiui, jam besipriešinančių atžvilgiu. Supratęs, kad ukrainiečiai neketina pasiduoti, jis galėjo pasijusti atsidūręs aklavietėje. Sutikę ryžtingą pasipriešinimą, pasimeta visi psichopatai ir agresoriai pasimeta, teigia J.H.Fallonas. Anot psichologo, tada jie dažnai pabėga – tačiau V.Putinui nėra kur bėgti. Kol Ukraina priešinsis, jis jausis įspeistas kampan. Jis manė nesunkiai išsisuksiąs – o tai yra tipiška agresorių ir psichopatų klaida.

Apie V.Putino nesėkmes byloja ir jo mimika. Joje galim perskaityti visą jo juntamą pyktį ir įniršį. Prieš mus jau nebe šaltakraujis, iškalbus, visiškai susivaldęs narcizas. Dabar jis veikiau primena laukinį žvėrį narve. Tačiau dėl to jis tik pavojingesnis. Juk anksčiau bent jau palaikė numanomo šaltakraujiškumo įvaizdį.

V.Putinas galvoja taip pat, kaip Hitleris, o dar turi branduolinį ginklą, teigia J.H.Fallonas. Dabar jis ypač pavojingas. Panašiose situacijose situacijos kontrolę gali perimti koks nors sveikai mąstantis ir ryžtingas generolas, kaip bandyta padaryti nacistinėje Vokietijoje. Nežinome užtikrintai, ar jo aplinkoje rasis žmonių, galinčių patraukti pirštą nuo mygtuko, sako psichologas.

Psichopatai – ne pamišėliai, jie nėra psichozės, tačiau neturi ir veikimo ribų. Jie pasirengę bet kam, kad tik pasiektų savo. Dabar klausimas toks: „Pradėti branduolinį karą – visiems nepriimtinas žingsnis. O kokios alternatyvos?“. Alternatyva, kurią V.Putinas naudoja jau dabar – termobarinės bombos. Jas naudoti leistina naikinant kur nors nuošaly esančius karinius bunkerius, o štai jais bombarduoti miestus, naikinti gyventojus – karinis nusikaltimas. Taigi, jis noriai imasi priemonių, kurias visas pasaulis pripažįsta įstatymų ir karo papročių pažeidimu. Galima sakyti, kad iki taktinio branduolinio ginklo panaudojimo jam teliko vienas žingsnis, perspėja J.H.Fallonas.

Anot jo, psichopatai turi vieną ypatybę: jie gali daug ištverti, bet vos tik stresas tampa pernelyg stiprus ar tęsiasi pernelyg ilgai, jie yra įspeičiami į kampą – jie nebesusitvardo. J.H.Fallono nuomone, nuspėti, kada V.Putinas atsidurs tokiame taške, neįmanoma. „Tačiau kai tai nutiks – jis arba pabėgs, arba panorės viską nušluoti ir eiti iki galo“, – tvirtina psichologas.

„Aš maniau, jis supranta sunkias pasekmes sau, ir todėl smarkiai izoliavosi. Toks elgesys tik atrodo iracionalus, o iš teisų jis tiesiog tikrina ribas, lašas po lašo, kaip bet koks chuliganas, ieškantis kieno nors silpnų vietų. Girdi, pabandykime, tačiau jei nepavyks, atsitrauksime ir sakysim: „O ne, viskas ko norėjome Donbasas“, – aiškina amerikietis.

Psichopatai ir sociopatai būna dviejų tipų: karštakošiai ir charizmatikai. V.Putinas — aiškus pirminis psichopatas-charizmatikas. Jis ne iš tų, kurie pyktį išreiškia atvirai. Tokie plėšrūnai ieško kabliuko, ieško aukose silpnų vietų, tačiau užtikrintai pasipriešinus, atsitraukia. Tačiau įspeistas kampan psichopatas ims gintis visais įmanomais būdais – ir spaudžiant pernelyg staigiai, jis sprogsta, sako psichologas.

Pavyzdžiui, iš karto po Kyjivo puolimo nesėkmės, jis vis labiau priminė karštakošį psichopatą: rodė padidėjusį budrumą plėšrūno, veikiau pasirengusio šuoliui, nei siekiančio nuslėpti savo ketinimus. Tokiu atveju bet koks aukos elgesys sukels atsakomąjį žingsnį.

Tačiau Putiną spaudžiant palengva ir nuolatos, jis neišvengiamai suklys, įsitikinęs J.H.Fallonas. Tai geriausia kovos su psichopatu taktika. Reikia išlaikyti spaudimą nedarant staigių judesių. Tai ypač svarbu – kad jis būtų nugalėtas neišprovokuojant branduolinio karo. Kad jis nesakytų: „Kam mums pasaulis, kurioje nėra Rusijos?“. Kaip kad A.Hitleris, kuris, remiantis kai kuriais liudijimais, paskutiniosiomis dienomis visą vokiečių tautą dėl pralaimėjimo vadino neverta gyventi.

Su V.Putinu gali nutikti tokia pat istorija. Kol kas Ukraina priešinasi, tempia laiką ir įkvepia užtikrintumą, kad karą galima sustabdyti. Dabar imtis staigių, radikalių priemonių – ne geriausia išeitis, teigia psichologas. „Aš nesiimčiau traukti žemės jam iš po kojų. Net jeigu toks smūgis psichopatą išves iš rikiuotės, tuo momentu jis bus pasirengęs jus užmušti. V.Putinas laukia iš Ukrainos klaidingo žingsnio, kuris daugumos rusų akyse suteiks jam teisę duoti bet kokį atsaką. Tačiau tai turi būti kažkas rimčiau, nei smūgis raketomis į zenitinį raketinį kompleksą už 12 km nuo Ukrainos sienos. Vienas reikalas, jeigu į Rusiją nukreiptos raketos pataikys į rusų raketų kompleksus ir panašius karinius objektus, tačiau rimtesni smūgiai gali suteikti jam pretekstą. Jam reikia plataus masto smūgio iš Ukrainos pusės – į kokią nors Rusijos gyvenvietę ar kokį stambesnį taikinį“, – pasakoja psichologas.

Psichopatas tokioje kovoje nelaimės – juk kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo Ukraina daugiau sulaukia vakarietiškos ginkluotės ir technologijų, tuo silpniau palaikomas pats V.Putinas. Ilgas spaudimas sukurs galimybių langą, periodą, kai kiti proceso dalyviai galėtų pasakyti, kad taip elgtis nevalia. Pavyzdžiui, tai gali būti generolai iš jo artimiausios aplinkos. Tačiau tam reikės dar ne vieną mėnesį kovoti, spėja J.H.Fallonas.

„Remdamasis savo žiniomis karinėje psichologijoje, manau, verta V.Putinui parodyti, kad Vakarų niekas nesustabdys. Derėtų sukurti galingą ir apdairią sąjungą, kuri jam bylotų: „Tu stumi mus link taško, iš kurio galime tave nutrinti iš žemės paviršiaus. Mes to daryti nenorime, tačiau galime“, – apibendrina psichologas.