Oficialiai, visi taškai ant „i“ dar nesudėlioti. Tikėtina nuosprendžio paskelbimo data — lapkričio 17 arba gruodžio 15 diena. Tačiau Europos tarybos parlamentinė asamblėja jau dabar labiausiai tikėtina versija laiko tai, kad lėktuvas buvo numuštas raketa „Buk“, kurią prorusiškoms karinėms formuotėms pateikė rusų kariškiai. Detaliau teismo procesą portalui Republic.ru išdėstė technikos mokslų kandidatas, buvęs OKB „Suchoi“ konstruktorius, dvitomio „МН17 tragedija: tiesa ir melas“ autorius Vadimas Lukaševičius.
– Teismas dėl 2014 metų reiso МН17 katastrofos pasiekė finalinę tiesiąją. Kaip vertinate teisėjų ir visų kitų teisėtvarkos darbuotojų darbą?
– Tai buvo rimtas, tikras teismas, kur niekam nebuvo teikiama jokių lengvatų ir nebūdavo praleidžiami abiejų pusių klaidos. Šis teismas istorijai įdomus kaip tikro varžybinio teismo pavyzdys. Nepamenu, kad mūsų istorijoje būtų buvę tokių teismų.
Teismas smarkiai užsitęsė. Dar 2020 metų kovo 9 dieną vykusiuose pirmuose posėdžiuose prokuratūra pasakė, kad jei gynyba nereikalaus alternatyvių versijų nagrinėjimo (o iš tiesų, tai jau atmestos versijos – tokios, kaip pavyzdžiui sprogimo pačiame lėktuve, ar kito lėktuvo ataka), tai bylos nagrinėjimo iš esmės būtų buvę galima imtis jau 2020 metų vasarą. Ir tada teismas būtų galėjęs baigtis 2020 metų gale ar kitų metų sausį – vasarį. Savaime suprantama, gynyba alternatyvių versijų nagrinėjimo pareikalavo. Ji pateikė apie 200 peticijų, kai kurias net du kartus. Savo vaidmenį suvaidino ir koronavirusas. Tai yra, pusantrų metų sugaišta gynybos inicijuotoms procedūroms, o taip pat pandemijai. Todėl teismas bylos nagrinėjimo iš esmės imtasi tik 2021 metų birželį.
Tačiau labiausiai mane nustebino teismo nešališkumas. Kai birželio 8 dieną teisėjas skaitė bylą, ten buvo plati įvykių, sukėlusių malaizietiško „Boeingo“ žūtį, analizė. Ir mane pribloškė absoliučiai neangažuota kaltinimo pozicija. Paskaičius įžanginę pasisakymo dalį, ji faktiškai nukreipta prieš Ukrainą. Ten sakoma, kad Krymas atsidūrė Rusijos sudėtyje, atlikus referendumą, nes ten iš tiesų vyravo prorusiškos nuotaikos, nors jo aneksijos pasaulyje faktiškai niekas nepripažino. Tas pats galioja ir Donbasui – sakoma, kad šiame regione iš tiesų gyvena žmonės, kurie baiminosi prievartinio ukrainizavimo. Tai yra labai svarbus momentas, parodantis, kad paskui niekas negalės kaltinti teismo šališkumu, angažuotumu, rusofobija.
– Kaip įvertintumėte gynybos darbą?
– Paaiškinsiu, yra trys kaltinamieji: Igoris Girkinas, Sergejus Dubinskis, Olegas Pulatovas ir Leonidas Charčenko. Pirmasis 2014 metų birželį skambino į Maskvą ir prašė „Buko“. Antrasis — vadinamasis kontržvalgybos viršininkas, kontroliavo „Buko“ transportavimą. Trečiasis tiesiogiai atsakė už mašinos transportavimą. Paskutinysis asmeniškai lydėjo „Buką“ keliu paleidimo taške ir raketos paleidimo momentu buvo šalia „Buko“. Iš visų teismo procese sutiko dalyvauti tik O.Pulatovas. Tačiau tik nuotoliniu būdu. Kodėl būtent jis, nežinia. Jį atstovavo advokatė Elena Kutjina. Formaliai būtent ji rado olandus advokatus, ir šie sutiko dirbti. Tai buvo du advokatai: Sabine ten Doesschate ir Boudewijn van Eijck. Jie atstovavo O.Pulatovą teisme, o E.Kutjina užtikrino jo informacinį palaikymą. Šioje frazėje viskas ir yra.
Tų metų kovą klausydamas jų pasisakymus, buvau 100 proc. užtikrintas, kad visa tai rašė ne jie. Tai buvo kolektyvinės kūrybos vaisius. Nė vienas advokatas nesugebėtų parašyti to, kas buvo parašyta, pavyzdžiui, skyrelyje apie raketos konstrukciją. Tai rašė techniniai specialistai kažkur Maskvoje, o jiems buvo pateikiamas vertimas, be to, kartais su klaidomis. Pavyzdžiui, yra kompleksas „Krug“, kurio pagrindu buvo daromas „Buk“. Jo pavadinimas – 2K11. O olandiškame tekste tai kartais įvardijama tai 2K11, tai 2S11. Ir jie taip skaitė – kai kur teisingai, kai kur neteisingai. Tai yra, olandų advokatai buvo tiesiog rusų pusės instrumentai.
Ir dar – teisiami keturi žmonės, o ginamas tik vienas. Ir jeigu gynybai staiga pavyks įrodyti O.Pulatovo nekaltumą – tarkime, kad jis tomis dienomis buvo Sočyje ir deginosi paplūdimyje – tai nereiškia, kad būtų išteisinti visi keturi. Manau, pagrindinė gynybos funkcija buvo ta, kad Rusija galėtų prieiti prie baudžiamosios bylos medžiagos. Ir, kiek įmanoma, veiktų procesą.
Stipriąja gynybos puse buvo tai, kad ji sugebėjo į teismo bylą įtraukti koncerną „Almaz-Antej“, kuriantį priešlėktuvines raketas. Tai išsiurbė daug kaltintojų kraujo ir užtęsė procesą. Dabar teismas turi tris požiūrio taškus, iš kur buvo paleista raketa. Pirmasis taškas – olandų, Nacionalinės aerokosminės laboratorijos ekspertų. Antras požiūrio taškas – belgų, Belgijos Karališkosios karo akademijos ekspertų. Šie du požiūriai beveik sutampa. Trečią požiūrio tašką pristato „Almaz-Antej“ koncernas – jis kitoks. Kaip bebūtų, nors tai ir atėmė laiko, tačiau buvo būtina teismo proceso objektyvumui ir vėlesniam nuosprendžiui.
„Almaz-Antej“ savo poziciją galėjo ginti visiškai laisvai. Jo atstovas buvo apklausiamas ilgiau nei dvi savaites. Jam buvo užduota daugiau nei 80 klausimų. Tarp jų buvo ir kryžminė apklausa su olandų ir belgų ekspertais. Tokios apklausos Olandijos teisėtvarkos istorijoje niekada nėra buvę.
Tiesa, gynyba kartais ir klysdavo. „Almaz-Antej“ generalinio konstruktoriaus padėjėjas Michailas Vadimovičius Malyševskis tyrimo teisėjo apklausoje citavo dokumentą, kurį gynyba perdavė savo ginamajam ir vieninteliam teisme buvusiam kaltinamajam – Olegui Pulatovui. Tai parodė, kad „Almaz-Antej“ – ne savarankiška šalis, turinti pateikti ekspertinį vertinimą ir sukurti objektyvų įvykio vaizdą. Koncernas ir advokatai pasirodė iš esmės esantys viena struktūra.
Arba štai dar vienas atvejis. O.Pulatovui pateikė jo telefoninius pokalbius, kuriuose jis mini „Buką“. Jis sakė, kad omenyje turėjo ne „Buką“, o mažo aukščio raketinį kompleksą „Strela-10“. Tačiau gynyba paskui pareiškė, kad buvo kalbama būtent apie „Buką“ – tačiau priklausantį Ukrainos armijai. Tai yra, gynyba savo kliento žodžius išvertė savaip. Ir visa tai pažymėta prokuratūros pasisakyme.
Tačiau esmė ne čia. Silpniausia gynybos pusė – ji neturi argumentų. Visiškai. Ji nesugebėjo įrodyti O.Pulatovo nekaltumo faktais, todėl ėmėsi nagrinėti procedūras – tai yra, stengėsi rasti silpnas vietas kaltinimo pozicijoje, kabinėdamasi tiesiog prie bet ko. Netgi įpynė mano interviu „YouTube“. Šiuo atžvilgiu gynyba buvo sėkmingesnė. Ir kai bus skelbiamas verdiktas, tikėtina, jis informaciniame lauke jau garsiai neskambės. Nes po vasario 24-os Ukrainoje nutiko jau tiek siaubingų dalykų, kad jų fone МН17 — tik dar viena iš daugybės tragedijų. Todėl gynyba, maksimaliai vilkindama procesą, savo pinigus atidirbo gerai.
– Kaip teismo procese pasireiškė O.Pulatovas?
– Jis tiesiog įrašė video kreipimąsi, kuriame bandė paspausti teisėjų gailestingumą, kalbėjo kažką apie garbę, apie jam padarytą moralinę žalą. Žiū, kas gi kalba apie garbę! Bendrai, į jokius teismo klausimus jis neatsakė.
– Ar kas nors žinoma apie žmones, betarpiškai valdžiusius „Buką“ ir paspaudusiems raketos paleidimo mygtuką?
– Tyrimas tęsiamas. Tyrėjai stengiasi nustatyti „Buko“ ekipažą, jų viršininkus ir toliau pagal karinę vertikalę. Tačiau kol kas duomenų šiuo klausimu nėra. Pasibaigus šiam teismui, paaiškės, ar bus dar kitas teismas, ar tyrimas sugebės surinkti pakankamai duomenų prieš kitus fizinius asmenis. Jei toks teismas bus, jo figūrantai bus jau rusų kariškiai.
– Sakote, O.Pulatovo gynybos Kremliui prisireikė tam, kad galėtų paveikti teismo procesą. Kaip apibūdintumėte Kremliaus – ar veikiau Rusijos politinės valdžios – elgesį šiame procese?
– Kremlius į informacinę erdvę išmetė dešimtis melagingų versijų. Ir ši dezinformacijos kampanija, mano stebėjimais, vyko iki 2021 metų vasaros. Per visą šį laiką į mane ne kartą kreipėsi įvairūs rusiški leidiniai, prašydami komentarų ar interviu, tačiau su kai kuriais bendrauti atsisakydavau. Aš jiems aiškinu: „Na kaip galiu jums duoti interviu, jei dar visai neseniai kalbinote tokį ir tokį fryką, kuris apie šią tragediją kalbėjo visiškus skiedalus. Juk tai nerimta, tai profanacija“. Jie man sako: „Tai mes viską suprantame, tačiau jo medžiagą mums nuleido iš viršaus“. Štai taip vykdyta ši dezinformacijos kampanija, visi tie kliedesiai apie nešviežius lavonus, kurie buvo specialiai pakrauti į „Boeing“ ir kita. Tai yra, jei nematome atvirų Kremliaus viešų pasisakymų apie šią tragediją, tai nereiškia, kad jo propaganda neveikia.
Arba štai situacija: pernai rugsėjį buvo apklausiami giminaičiai. Pasisakė daugiau nei 70 žmonių. Žmonės, suprantama, pasisakė emociškai, kai kas sakė, kad prarado sūnų, kai kam net prasidėjo psichiniai sutrikimai, viena moteris į teismo sakę atsinešė urną su dukros pelenais. Kaip manote, kaip šį įvykį nušvietė rusiška žiniasklaida? Vienas iš giminaičių tikriausiai tiki numerologija, astrologija, mistika – kaip ir daugelis rusų ir šiaip žmonių visame pasaulyje. Savo pasisakyme jis atkreipė dėmesį, kad šioje tragedijoje dažnas skaičius 7: liepos 17, septintas mėnuo, reisas MH17, „Boeing-777“ skraidė 17 metų ir taip toliau. Tai va, šie to žmogaus žodžiai ir pateko į rusiškas žinias. Ir tuo viskas apsiribojo. Vienas iš tų pasisakymų dalyvių iš anksto pranešė man apie šį momentą ir pridūrė, kad jūsų žiniasklaida dabar tikrai įsikibs šios temos. Taip ir nutiko – vakare buvo pilna apie skaičiaus 7 mistiką Malaizijos „Boeingo“ tragedijoje. Štai taip Kremlius kontroliuoja šios istorijos nušvietimą.
– Ne visi turi laiko perskaityti reiso MH17 žūčiai skirtas jūsų knygas ir peržiūrėti jūsų video. Gal galėtumėte mūsų skaitytojams pateikti kelis įtikimus įrodymus, kuriais paremiate versiją, kad malaizietiškas „Boeingas“ buvo numuštas rusišku „Buku“?
– Vienintelis dalykas, kuriuo remiasi Rusija – „Almaz-Antej“ pozicija, kur teigiama, kad raketa buvo paleista iš Zaroščenskoe gyvenvietės, tuo metu kontroliuotos Ukrainos karių, apylinkių. Siekdamas tai įrodyti, „Almaz-Antej“ atliko du natūrinius eksperimentus.
Pirmasis koncerno pozicijos netinkamumo įrodymas – matematinis modelis, kuriuo pagrįstas pirmasis natūrinis eksperimentas. Ir šis modelis yra… „Boeing-767!“ Tai yra, rengdamas atlikti eksperimentą su „Boeing-777“, koncernas naudojo kito, pusantro karto mažesnio, lėktuvo matmenis ir konfigūraciją. Tai reiškia, kad pirmasis natūrinis eksperimentas parengtas ir atliktas neteisingai, ir jo rezultatai nieko neįrodo. Šiuo eksperimentu „Almaz-Antej“ bandė įrodyti, kad pažeidžiantys iš Zaroščenskoe paleistos raketos kovinės galvutės elementai skriejo išilgai lėktuvo konstrukcijos. Šis tvirtinimas pritemptas už ausų, nes „Boeingo“ nuolaužų pažeidimų paveikslas rodo priešingai.
Antrasis natūrinis eksperimentas turėjo paneigti raketos atlėkimą iš Snežno pusės. Koncernas naudojo „Il-86“ nosies dalį, tardamas, kad ji nesiskiria nuo „Boeing-777“. Metodika buvo tokia: jeigu jūs, olandai, tvirtinate, kad raketa atlėkė iš Snežno ir sprogo štai šiame taške, tai mes padėsime tame taške raketą „Buk“ ir susprogdinsime ją greta „Il-86“. Ir tada, jei nosies dalis bus pažeista, kaip ir „Boeingo“, tada būsite teisūs, o jei ne – tada klystate.
Tačiau tam, kad eksperimentas būtų korektiškas, raketą reikia padėti būtent tame ir tik tame taške, kur nurodė olandai. Tačiau ir šį eksperimentą „Almaz-Antej“ atliko klaidingai: jis susprogdino raketą ne tame taške, kur, kaip tvirtinama Nyderlandų saugumo tarybos išvadose, sprogo raketa realybėje. Tai reiškia, kad koncernas garantuotai gavo ne tą pažeidimų vaizdą, kokie buvo МН17 reiso „Boeingе“.
Ir nors ruošdamas eksperimentą „Almaz-Antej“ raketos padėtį skaičiavo centimetro tikslumu, nuklydo vos ne per metrą. Taip pat sėkmingai būtų galima „Il-86“ nosį padėti pamaskvėje esančiame poligone, o raketą susprogdinti Vladivostoke – ir taip pat tvirtinti, kad esą „Il-86“ ir „Boeingo“ pažeidimai skiriasi, ir dėl to olandų tvirtinimai apie raketą, atlėkusią iš Snežno, nepasitvirtino. Jeigu jie būtų susprogdinę raketą tiksliai olandų ekspertų nurodytoje vietoje, to eksperimento rezultatus būtų galima lyginti su МН17 įvykiu – o dabar tai tuščia pakazucha, atsiėjusi 10 milijonų rublių.
Tad abu eksperimentai buvo parengti ne tik metodiškai neteisingai, tačiau ir atlikti sukčiaujant. Ir iš jų daromos išvados – pritemptos už ausų. Be to, kai jiems sakai, kad Zaroščenskoe iš viso nebuvo jokios sunkiosios technikos, jie atsako: mes neaptarinėjame melagienų iš interneto, mes paprasti technikai, tiesiog atliekame eksperimentą, o vis kita – ne mūsų klausimai. Tai yra, su jais visada reikia ginčytis metodologijos ir eksperimento atlikimo lygyje, o ten jiems įgriova.
– Kada supratote, kokia buvo MH17 reiso „Boeingo“ žūties priežastis?
– Antrą dieną, kai pasirodė kritimo vietos nuotraukos, tapo aišku, kad tai buvo zenitinės raketos skeveldrinė-fugasinė dalis. Tuo matu dar kalbėta apie ukrainiečių kovos lėktuvą „Su-25“. Tiesa, tokio lėktuvo karinių veiksmų aukščio lubos yra penki kilometrai, o „Boeingas“ skriejo 10 kilometrų lygyje. „Su-25“ iki „Boeingo“ lygio pakilti gali, tačiau ten jo greitis bus 150 km/h mažesnis, nei „Boeingo“. Tai yra, jis tiesiog negalėjo pavyti ir sušaudyti, kaip savo filmukuose rodė „Pirmas kanalas“.
Tad man iš karto tapo aišku, kad Rusija meluoja. O paskui, kai pasirodė daugybė „Buko“ transportavimo video, tai 2015 metų pradžioje pradėjau apie tai rašyti savo svetainėje. Pradėjau sausį-vasarį, o pabaigiau gegužę. Rašiau, kad lėktuvas pažeistas skeveldrine-fugasine zenitinės raketos dalimi, 100 procentų. Tai, kad lėktuvas numuštas rusišku „Buku“, tada vertinau 90–95 proc. tikimybe. 2015 metų spalio 13 įvyko Nyderlandų saugumo tarybos, vykdžiusios tyrimą pagal ICAO reglamentą, galutinės ataskaitos prezentacija – ir ataskaita visiškai patvirtino visas mano išvadas.
– Per tuos aštuonerius metus nuskambėjo ne viena versija, kodėl raketa buvo paleista būtent į keleivinį lėktuvą. Jūsų nuomone, tai buvo padaryta tyčia – pavyzdžiui, siekiant sukompromituoti Ukrainą – ar tai buvo tiesiog klaida?
– Tai buvo klaida, tokio požiūrio laikosi ir baudžiamasis Tarptautinės jungtinės tyrėjų grupės nariai, ir teismo Hagoje kaltinimas. Kariniuose priešlėktuvinės gynybos skaičiavimuose civilių taikinių iš viso nėra. Ten, kur kariaujama, civilių neturi būti. Įsivaizduokite: Kursko iškyšulys, Prochorovka, 1943 metai, didžiausias tankų mūšis. Niekas iš tankistų tada gi nemąstė, kad greta laukas, kad gal ten kolūkiečiai dirba, pluša, reikėtų atsargiau. Kareiviai kare nenagrinėja civilių taikinių. Jeigu leidžiama šaudyti, vadinasi, ore jiems civilių taikinių nėra.
Civiliniuose lėktuvuose yra atsakikliai. Tačiau lėktuvų atsakiklių signalus priima tik civilinės aviacijos judėjimo valdymo sistemos, ši informacija skirta aviacijos dispečeriams. „Bukas“ signalo iš civilinio lėktuvo atsakiklio priimti negali. Kareiviams bet koks objektas ore – oro taikinys.
Dar yra atpažinimo sistemos „savas – svetimas“ užklausa. Bet koks oro taikinys, neatsakantis į užklausą „savas“, turi būti sunaikintas. Tai – aksioma, juos to moko daug metų. Jiems kito taikinio ten būti negalėjo, tik ukrainietiškas, o Ukraina – priešas, jie ir atvyko į jį šaudyti. Remiantis teisme paskelbtais kaltinimo liudininko М58, buvusio DLR kovotojo, parodymais, „Bukas“ pravažiavo pro jį už 3–4 metrų maždaug 16:00 vietos laiku, ir po daugmaž 10 minučių pasigirdo startuojančios raketos garsas. Priminsiu, kad „Boeingas“ buvo numuštas 16:20. Jei tikėsime šiuo liudininku, tai „Bukas“ pradėjo karinį budėjimą, ir po kelių minučių numušė pirmą pasitaikiusį taikinį.
Prisiminkime lakūną Genadijų Osipovičių, 1983 metais numušusį Pietų Korėjos „Boeingą“. Duodamas interviu jis paskui pasakojo, kad jie nuolat mokėsi NATO karinių lėktuvų siluetus. Tačiau civilinių lėktuvų siluetų jie išvis niekada nesimokė. Kariai apie taikinius mokomi iki automatizmo, o visa kita nebesvarbu. Jeigu jis koviniame budėjime, ir ore kažkas skrieja ir neatsakė, kad „savas“ – vadinasi, priešas.
– Tikėtina, kad O.Pulatovas ir likę trys bus paskelbti kaltais, jiems skirtos bausmės iki gyvos galvos – kurias jie, suprantama vargu ar sėdės. Ir kas toliau? Šis sprendimas kaip nors atsispindės Rusijos padėčiai pasaulio arenoje?
– Šiaip jau ne taip svarbu, sėdės jie ar ne. Svarbu tai, kad bus nuosprendis, kaip juridinis veiksmų įvertinimas. Reikia suprasti, kad karas prasidėjo ne šių metų vasario 24 dieną, o 2014 metų vasario gale. Ir jis nuo tada vyksta įvairiu intensyvumu ir įvairiausiomis formomis. Todėl МН17 reiso žūtis – to paties besitęsiančio karo nusikaltimas. Ir МН17 bylos nuosprendis bus pirmasis faktiškai tarptautinio teismo (jo vykdymo susitarimą pasirašė kelios šalys) sprendimas, o po jo bus daugybė kitų.
Šis nuosprendis bus pripažįstamas tarptautiniu mastu. Dabar teisiami rusų kariai, vienas jau net nuteistas. Tačiau visi šie teismai yra Ukrainos teritorijoje. O nuosprendis dėl reiso МН17 žūties – tarptautinis. Ir šis nuosprendis yra penkerius metus vykusio tarptautinio tyrimo rezultatas. Tai yra jo simbolinė reikšmė – nepriklausomai nuo to, ar nuteistieji atliks bausmę, ar ne.
Ir nereikia pamiršti, kad МН17 medžiaga yra ne tik Haagoje, bet ir Strasbūre – Europos žmogaus teisių teisme. Ir ten atsakovas jau yra Rusija ir Vladimiras Putinas. Ten ieškinius padavė žuvusiųjų giminaičiai. Ir šiuos ieškinius palaikė Nyderlandų ir Ukrainos vyriausybės. Tikėtina, nuosprendis Hagoje paveiks šios bylos nagrinėjimą Strasbūre. O ten pasekmės jau visai kitos.
Todėl nuosprendis dėl МН-17 labai svarbus. Jis parodys, kad galima ir reikia karinius nusikaltimus tirti ir pateikti teisingą jų teisinį įvertinimą.
