Turint omenyje, kad mūsų rūšiai Homo sapiens tikriausiai yra daugiau nei 300 000 metų, o Homo gentis gyvuoja daugiau nei 2 mln. metų, tos kelios dešimtys tūkstančių metų yra labai trumpas laiko tarpas. Kodėl žmonės taip vėlai pradėjo piešti – ir kodėl to nedarė kiti homininai, pavyzdžiui, neandertaliečiai?
Gali būti, kad iš tikrųjų mes kūrėme meną daug anksčiau, o neandertaliečiai ir kitos grupės darė tą patį. Tai įrodyti trukdo dvi kliūtys: išankstinis nusistatymas prieš mintį, kad kiti homininai galėjo išreikšti save simboliškai, ir problemos, susijusios su fiziniais įrodymais.
Datavimo problema
Mokslo žurnalistas Michaelis Marshallas birželio pradžioje kelias dienas praleido „New Scientist Discovery Tour“ ekskursijoje, kurios metu daugiausia dėmesio skyrė priešistoriniam uolų menui Šiaurės Ispanijos urvuose. Pagrindinis kelionės tikslas buvo Altamira (Ispanija) – pirmoji vieta, kurioje 1879 m., daug anksčiau nei Lascaux ir Chauvet, buvo atrastas priešistorinis Europos urvų menas.
Žurnalistas pasakoja, kad ruošdamasis kelionei stengėsi kuo daugiau sužinoti apie kiekvieną į maršrutą įtrauktą urvą, tačiau vis susidurdavo su ta pačia problema: išsiaiškinti, kokio tiksliai amžiaus yra ant uolų nupiešti meno kūriniai, nepavykdavo. Pavyzdžiui, Altamiroje taip yra todėl, kad piešiniai kurti ilgą periodą: vienam iš jų 36 000 metų, kitam – 22 000 metų, o urve esantiems artefaktams – vos 14 000 metų.
Tačiau kitais atvejais kiekvieno kūrinio datos skyrėsi. Pavyzdžiui, Hornos de la Peña urvas – jame yra daugybė gyvūnų graviūrų, išraižytų stulbinamai anatomiškai tiksliai. Oficialioje Ispanijos turizmo svetainėje rašoma, kad jos buvo sukurti dviem etapais: vienos jų datuojamos mažiausiai 18 000 metų, o kitos – beveik 15 000 metų. Tačiau 2014 m. atliktame tyrime nurodytos gautos meno kūrinių datos svyruoja nuo maždaug 10 000 metų iki daugiau nei 30 000 metų. Iš dalies problema yra ta, kad Ispanijos pilietinio karo metu urvas buvo naudojamas kaip slėptuvė, o vėliau buvo dar labiau pakeistas, kad jame galėtų lankytis turistai.
Panašiai El Pindalio urve yra daugybė arklių ir bizonų piešinių, taip pat žuvų ir mamutų. Tačiau vėlgi – tikslaus datavimo nėra. Toje pačioje Ispanijos turizmo svetainėje šių piešinių amžius nurodomas nuo 13 000 iki 18 000 metų, o 2007 m. išleistos knygos skyriuje El Pindalio urvas įvardijamas kaip vienas iš kelių regiono urvų, kuriuose meno kūrinių datavimas yra problemiškas.
Kad išsiaiškintų tikslesnį piešinių amžių, M.Marshallas pasikalbėjo su Sautamptono universiteto (JK) mokslininku Alistairu Pike'u, kuris tyrinėja urvų meno amžių. Mokslininkas nurodė, kad tik „labai maža, labai maža dalis“ urvų meno kūrinių yra patikimai datuoti.
Kai kurios to priežastys yra objektyvios. Dar visai neseniai pagrindinis urvų meno kūrinio amžiaus nustatymo metodas buvo datavimas radioaktyviąja anglimi. Šis metodas iš esmės yra destruktyvus – reikia paimti mėginį, todėl suprantama, kad urvų prižiūrėtojai neskuba dalinti leidimų. Be to, toks datavimas tinka tik tuo atveju, jei meno kūrinyje yra organinių medžiagų – pavyzdžiui, medžio anglies. Graviūroms ir kitiems tik mineralais pieštais kūriniams tokio metodo taikymas yra beprasmis.
Deja, yra ir ne tokia gera priežastis. „Žmonės ilgai buvo linkę įsivaizduoti, kad urvinių piešinių amžių galima nustatyti pagal tai, kokiu stiliumi jie sukurti, – sako A.Pike'as. Nuo tada, kai XIX a. pabaigoje buvo atrasti pirmieji priešistorinio meno kūriniai, vyravo nuomonė, kad menas turėjo vystytis linijiniu principu: seniausi kūriniai turėtų būti itin paprasti ir abstraktūs, o vėlesni – techniškesni ir kūrybiškesni. Iš čia ir skepticizmas dėl Chauvet piešinių – nors šie ir buvo datuoti radioaktyviąja anglimi.
Šis mąstymas buvo išsamiai atskleistas 2011 m. April Nowell ir Genevieve von Petzinger, tuo metu dirbusių Viktorijos universitete Kanadoje, atliktame tyrime. Paprašiusios kiekvienos olos ekspertų paaiškinti, kodėl jie mano, kad meno kūriniai yra tam tikro amžiaus, A.Nowell ir G.von Petzinger atskleidė didžiulę logikos klaidą. Buvo manoma, kad atskiri urvų meno kūriniai yra to paties amžiaus, nes jie atrodė panašiai – taigi, urvo A meno kūriniams tiek ir tiek tūkstančių metų, nes jie atrodo kaip urvo B meno kūriniai – tik urvo B ekspertai savo datavimo vertinimus grindė A urvu.
Tad jei daugelis nustatytų amžių yra klaidingi, tai klaidingos ir mūsų idėjos apie tai, kas sukūrė šį meną.
Neandertaliečiai ir kiti genijai
Vakarų Europoje gyveno keletas homininų, kurie teoriškai galėjo kurti šio regiono urvų meną. Šiuolaikiniai žmonės yra naujausi gyventojai, kurie, atsikėlę iš Afrikos, šiame regione visam laikui apsigyveno tik maždaug prieš 45 000 metų. Prieš tai Europoje ir Vakarų Azijoje šimtus tūkstančių metų gyveno neandertaliečiai. Prieš tai gyveno ir kiti homininai – pavyzdžiui Homo antecessor.
Jei visi Vakarų Europoje esantys urvų meno kūriniai yra ne senesni nei 30 000 metų, juos galėjo sukurti tik mūsų rūšis. Tačiau net ir tais atvejais, kai tokiems tyrėjams kaip A.Pike'ui pavyksta gauti patikimas datas, tai ne visada pasitvirtina.
2012 m. A.Pike'o komanda įrodė, kad raudonam taškui ant El Castillo urvo sienos šiaurės Ispanijoje yra mažiausiai 40 800 metų. Tai pakankamas amžius, kad būtų galima laikyti ribine data: neandertaliečiai vis dar gyveno, taigi jie galėjo ir sukurti šį tašką.
Komandai taško amžių pavyko nustatyti pasitelkus urano ir torio datavimą. Taip nustatomas ne paties meno kūrinio amžius, o jį dengiančio plono mineralo amžius. Šie mineraliniai sluoksniai susidaro, kai vanduo sunkiasi per urvo sieną ir nusodina mineralus, kurie palaipsniui kaupiasi. Datavimo metodas parodo, kada susiformavo mineralinis sluoksnis – ir taip nustatomas minimalus meno kūrinio amžius.
2018 m. A.Pike'o komanda datavo ir dar trijų Ispanijos urvų meno pavyzdžius. Pirmasis buvo iš La Pasiega – tos pačios kalvos, kaip ir El Castillo. Paaiškėjo, kad iš raudonų linijų sudarytas simbolis yra mažiausiai 64 800 metų senumo. Antrasis tirtas buvo iš Maltravieso, vakarų Ispanijos – ir čia paaiškėjo, kad rankos trafaretas yra mažiausiai 66 700 metų senumo, todėl tai yra seniausias pasaulyje žinomas urvų meno pavyzdys. Galiausiai paaiškėjo, kad kai kuriems raudoniems dažams ant stalagmitų Ardaleso urve Ispanijos pietinėje pakrantėje yra ne mažiau kaip 65 500 metų.
Jei šis menas iš tiesų toks senas, protingiausias paaiškinimas – jį sukūrė neandertaliečiai.
Remdamasis tuo, A.Pike'as nurodo kitas vietas, kuriose yra neandertaliečių simbolistinės elgsenos įrodymų, siekiančių tolimą priešistorę – tačiau anksčiau atmestų. Pietų Prancūzijoje esančiame Bruniquel urve iš suskaldytų stalagmitų sukurtas 175 000 metų senumo akmenų ratas. Pigmentai ant kriauklių Avioneso urve pietų Ispanijoje yra 115 000 metų senumo. Mastrichto-Belvederio urve Nyderlanduose bent prieš 200 000 metų neandertaliečiai rinko ochrą – raudoną pigmentą, dažnai naudojamą olų piešiniuose.
Per pastaruosius kelerius metus A.Pike'o komandai sunkiai sekėsi atlikti papildomus datavimus, iš dalies dėl COVID-19 pandemijos, bet iš dalies ir dėl to, kad „archeologai, kurie nenori, kad neandertaliečiai tapytų, iš esmės uždraudė imti mėginius“. Tačiau jis tikisi, kad kitoms grupėms pasiseks labiau ir galiausiai bus sudaryta griežta urvų meno laiko juosta. Jis įtaria, kad meno kūriniai gali būti sukurti dar prieš šimtus tūkstančių metų, kai gyvenome kartu su nežinomu bendru protėviu, kuriuo dalijomės su neandertaliečiais.
Menas gali būti dar vienas pavyzdys to, ką žurnalistas saviironiškai vadina Pirmuoju Marshallo dėsniu: niekada nenustebkite, kai paaiškėja, kad kažkas yra senesnis, nei manėte. Neseniai atliktame tyrime pasitelkus dirbtinį intelektą buvo identifikuoti kontroliuojamų gaisrų pėdsakai vienoje Izraelio vietovėje, palikti prieš 1 mln. metų – šimtus tūkstančių metų prieš tai, kai išplito įrodymai, kad žmogus jau naudoja ugnį. M.Marshallas teigia galintis lažintis, kad tapyba ir simbolinė išraiška taip pat pasirodys esanti daug senesnė – kai tik pradėsime tinkamai ieškoti.
Esminis sunkumas, su kuriuo susiduriame, yra tas, kad menas yra trapus. Urvuose esantys daiktai išliko, nes tai buvo labai stabili aplinka – ypač jei įėjimas užgriuvo ir tūkstantmečius neleido patekti žmonėms. Tačiau galbūt žmonės save išreiškė visur, kaip matyti iš Côa slėnio Portugalijoje, kur yra tūkstančiai graviūrų po atviru dangumi, sukurtų mažiausiai prieš 10 000 metų. Tik dauguma lauko meno kūrinių jau seniai sunyko. „Kraštovaizdis buvo pilnas simbolių, – sako A.Pike'as, – ir labai nedaug jų išliko“.
Parengta pagal „New Scientist“.
