Kartais archeologai tyrinėja šiuolaikines visuomenes – kad atskleistų praeityje klestėjusias visuomenes. Ši praktika kartais vadinama „etnoarcheologija“.
Archeologija visame pasaulyje užsiima archeologai, kurie bendradarbiauja su įvairių kitų disciplinų atstovais – kad padėtų atsakyti į klausimus apie tai, kas mes esame ir iš kur atėjome. Tai darydami archeologai randa pėdsakų, kurie atskleidžia, kokia ateitis gali mūsų laukti.
Pavyzdžiui, archeologiniai tyrimai apie tai, kaip žmonės reagavo į ankstesnius klimato kaitos atvejus, gali suteikti informacijos apie tai, kaip klimato kaita ateityje paveiks šiuolaikines visuomenes, žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ paskelbtame tyrime 2021 m. rašė archeologų komanda.
„Klimato kaitos archeologija suteikia galimybių nustatyti veiksnius, kurie praeityje skatino žmonių atsparumą – ir pritaikyti įgytas žinias dabarčiai, taip prisidedant prie labai reikalingos ilgalaikės perspektyvos klimato tyrimams“, – skelbia minėti mokslininkai.
Besikeičianti archeologo sąvoka
Archeologai kartais laikomi platesnės profesijos, vadinamos antropologija – kuri tiria žmones, ankstyvuosius hominidus ir primatus, pavyzdžiui, šimpanzes – dalimi.
Nors priešingai nei populiarus ir fiktyvus archeologas Indiana Jonesas, tikrieji archeologai nenaudoja bizūnų ar revolverių, jie pasitelkia daugybę technologijų ir metodų, padedančių įminti praeities paslaptis.
O sąvoka „archeologas“ pastaruoju metu įgauna vis platesnę prasmę. Nors visi profesionalūs archeologai turi bendrų lauko ir laboratorinių darbų įgūdžių, jie gali būti įgiję patirties, leidžiančios specializuotis tam tikrų rūšių artefaktų ar vietovių tyrimuose.
Povandeninė archeologija, tekstilės analizė, augalų ir gyvūnų liekanų tyrimai – tai tik keli pavyzdžiai. Kai kurie archeologai gali įgyti kalbinių įgūdžių, leidžiančių užrašyti ir išversti archeologinėse vietovėse rastus tekstus. Šie kalbos specialistai kartais savęs net nevadina archeologais – o epigrafikais ar kitais su jų tiriama kalba susijusiu pavadinimais. Panašiai ir tie, kurie specializuojasi žmogaus palaikų tyrimuose, dažnai save vadina ne archeologais, o „fiziniais“ ar „biologiniais“ antropologais.
Atsiradus naujoms technologijoms ir disciplinoms, archeologai įgyja naujų įgūdžių. Pavyzdžiui, naujos priemonės yra lidaras (šviesos aptikimo ir diapazono nustatymo metodas) - neinvazinis būdas kartografuoti vietovę, kai iš lėktuvo, skrendančio virš dominančios teritorijos, įrenginio paleidžiami milijonai lazerio spindulių, ir žemės radaras - antžeminis prietaisas, kuris siunčia radijo bangas po žeme, kad aptiktų anomalijas, galinčias atskleisti archeologines liekanas.
Archeologija tiria tik tuos gyvūnus ir augalus, kurie leidžia geriau suprasti žmoniją. Pavyzdžiui, dinozauro fosilijos archeologas netyrinėtų - nebent tą fosiliją praeityje archeologinėje vietovėje būtų naudojęs žmogus (tokiu atveju archeologas ją tyrinėtų kartu su paleontologu).
Tapimas archeologu
Profesionalūs archeologai dažnai turi magistro arba daktaro laipsnį. Tačiau taip buvo ne visada:1922 m. faraono Tutanchamono kapavietę atradusiai komandai vadovavęs Howardas Carteris neturėjo formalaus išsilavinimo ir įvairių archeologinių metodų išmoko praktiškai.
Daugybė universitetų siūlo archeologijos programas. Kai kuriuose universitetuose gali nebūti archeologijos katedros, o archeologijos kursai siūlomi antropologijos, vaizduojamojo meno, geografijos ir klasikinių mokslų katedrose.
Kai kuriose archeologijos bakalauro programose siūlomas tik nedidelis skaičius pagrindinių archeologijos kursų, o vietoje to studentai skatinami rinktis kursus iš daugelio kitų universiteto fakultetų – pavyzdžiui, taip yra Toronto universitete Kanadoje, kur archeologijos studentai renkasi kursus istorijos, geografijos ir fizikos fakultetuose.
Archeologai gali dirbti įvairiems darbdaviams. Tai gali būti muziejai, meno galerijos, universitetai, mokslinių tyrimų institutai, vyriausybinės agentūros (pavyzdžiui, JAV Nacionalinių parkų tarnyba), kultūros išteklių valdymo įmonės (kurios dažnai bendradarbiauja su privačiomis bendrovėmis ir vyriausybėmis, kad ištirtų ir iškasinėtų vietoves prieš numatytą plėtrą), turizmo bendrovės (pavyzdžiui, archeologai gali dirbti kaip aukštos kvalifikacijos gidai) ir žiniasklaidos bendrovės (archeologai padeda kurti dokumentinius filmus ir leidžia knygas ir žurnalus).
Kas nutinka su archeologiniais radiniais?
Šiandien archeologai paprastai nepardavinėja iškastų artefaktų – tačiau taip būdavo ne visada. Daugiau nei prieš šimtmetį antikvarai (o kartais tai buvo tiesiog plėšikai) kasinėjo artefaktus ir juos pardavinėdavo. Anksčiau muziejai, universitetai, galerijos ir privatūs asmenys kartais padėdavo apmokėti mokslinių archeologinių kasinėjimų išlaidas, o mainais tikėdavosi gauti dalį artefaktų.
Viena iš nedaugelio archeologijos sričių, kur tokia praktika vis dar teisėtai taikoma, yra povandeninių laivų nuolaužų tyrimai. Kai kurios jurisdikcijos, neturinčios pinigų sumokėti už povandeninius kasinėjimus, leidžia kasinėtojų įmonei iškasinėti vietovę pasitelkus profesionalius archeologus ir mokslinius metodus. Kasinėjimo bendrovė savo ruožtu parduodama kai kuriuos artefaktus atlygina savo išlaidas (o kartais gauna ir pelno). Ši praktika kelia daug diskusijų tarp archeologų ir yra įstatymų kūrėjų diskusijų šaltiniu.
Dar viena svarbi išimtis – dalis Jungtinės Karalystės, kur remiantis sudėtinga įstatymų sistema, mėgėjams, naudojantiems metalo detektorius, leidžiama ieškoti artefaktų. Jei radinys pagamintas iš tauriųjų metalų, jį gali tekti atiduoti vyriausybei. Tačiau jei radinys nėra iš brangiųjų metalų, metalo detektorius gali jį pasilikti (bet turi užregistruoti).
Tačiau mėgėjų naudojimasis metalo detektoriais yra vertinamas prieštaringai – nes kai kurie archeologai teigia, kad tai kenkia archeologinėms vietovėms ir trukdo moksliniams tyrimams.
Anksčiau buvo įprasta, kad Europos ir Šiaurės Amerikos archeologai (ir nearcheologai) išsiveždavo artefaktus iš šalių, kuriose jie vykdė kasinėjimus. Šiandien kai kurios iš šių šalių nori susigrąžinti tokius artefaktus. Pavyzdžiui, XIX a. pradžioje lordas Elginas į Didžiąją Britaniją išsivežė marmurines Partenono skulptūras – o Graikija dabar ragina Didžiąją Britaniją jas grąžinti.
Kitas pavyzdys – daugybė bronzos ir žalvario dirbinių iš Benino miesto Nigerijoje, kurie datuojami šimtais metų ir kuriuos 1897 m. per karinę ekspediciją pagrobė britų kareiviai. Dabar jų esama keliose kolekcijose visoje Europoje, bet kai kurie radiniai jau buvo grąžinti į Nigeriją, rašo „The New York Times“.
Archeologijos pradžia
Tam tikra prasme archeologija yra sena mokslinė disciplina. Senovės visuomenės neretai saugodavo senovines medžiagas ir imdavosi priemonių, kad išsaugotų vietas ir paminklus, kuriuos laikė svarbiais. Pavyzdžiui, pastangos išsaugoti Sfinksą Gizoje siekia 3400 metų.
Prasidėjus Apšvietos epochai (XV a.) ir po jos sekusiai mokslinei revoliucijai, archeologija palaipsniui tapo moksliškesne – nes buvo sukurti nauji metodai, leidžiantys išsamiau fiksuoti radimvietes ir nustatyti artefaktų amžių (pavyzdžiui, tiriant nuosėdas, kuriose jie buvo rasti, ir analizuojant, kaip laikui bėgant keitėsi akmens ir keramikos dirbinių stilius).
Kokia bus archeologijos ateitis?
Tobulėjant technologijoms, į šią discipliną buvo įtraukti nauji praeities tyrimo metodai. Pavyzdžiui, didelės skiriamosios gebos „Google Earth“ vaizdai leidžia profesionaliems archeologams ir mėgėjams ištirti didelius žemės plotus kartais sunkiai prieinamose vietovėse – pavyzdžiui Irake ar Afganistane.
Į kur archeologija pasuks ateityje, priklausys nuo ateities technologinės pažangos ir nuo ateities žmonių. Tobulėjant technikai, leidžiančiai astronomams aptikti Žemės dydžio planetas, net spėjama, kad archeologai ieškodami nežmogiškų civilizacijų liekanų vis dažniau bendradarbiaus su astronomais, fizikais, biologais ir kitais mokslininkais – tokiu atveju archeologija išeis vien už žmonijos tyrimų ribų.
Parengta pagal „Live Science“.
