Ir šie jūros lygio pokyčiai turėjo didžiulę įtaką žmonijos priešistorės raidai. Prieš išrandant vandens transporto priemones, bet koks nemažas vandens plotas buvo neįveikiama kliūtis tiek žmonėms, tiek mūsų pusbroliams homininams.
Kada buvo išrastos valtys? Tiksliai nežinome, tačiau seniausiai išlikusiai valčiai yra apie 10 000 metų – tačiau tai nedaug ką reiškia, nes valtys paprastai gaminamos ne iš patvaraus akmens, o iš tokių medžiagų kaip medis, kuris greitai suyra. Taigi, egzistuoja didžiulis priešistorės tarpsnis, kai homininai galėjo (arba negalėjo) įveikti atvirą vandenį.
Būtent todėl ir domimasi praeities jūros lygio kaita. Yra daugybė atvejų, kai homininų palaikų rasta dabartinėse salose: pirmieji Homo erectus kaulai rasti Javos saloje Indonezijoje, o „hobitai“ (Homo floresiensis) žinomi tik iš netoliese esančios Floreso salos. Tačiau kintantis jūros lygis reiškia, kad kai kurios salos ne visada buvo salomis. Jūros lygis taip pat yra labai svarbus norint suprasti migraciją iš Afrikos ir (daug vėliau) į Ameriką.
Bet reikėtų atkreipti dėmesį ir į denisoviečius – homininų grupę, gyvenusią istoriškai lygiagrečiai neandertaliečiams bei Homo sapiens – ir į tai, ar jie pasiekė dabartines Pietryčių Azijos salas.
Paslaptingieji denisoviečiai
Denisoviečių egzistavimas sutapo su mūsų rūšies egzistavimu. Jie unikalūs, nes apie jų genetiką žinome daugiau nei apie pačius jų kūnus ar artefaktus. Pirmieji denisoviečius liudijantys radiniai buvo jų palaikų gabalėliai – pavyzdžiui, dantys ir pirštų kaulai – ir mes vis dar neturime nieko panašaus į pilną skeletą. Tačiau ir iš šių negausių palaikų fragmentų pavyko išgauti DNR.
Jų istorija – nepaprasta. Pirmieji denisoviečių palaikai buvo rasti urve Sibire, tačiau jų DNR atskleidžia, kad jie kryžminosi su Homo sapiens – ir šiandien genetinis denisoviečių signalas yra stipriausias tam tikrose žmonių grupėse, gyvenančiose Pietryčių Azijos salose. Iš to galima daryti išvadą, kad tose salose denisoviečiai taip pat gyveno.
Atlikus pirmuosius denisoviečių DNR tyrimus, buvo nustatyta, kad jie kryžminosi su Papua Naujojoje Gvinėjoje ir kaimyninėse salose gyvenančių žmonių protėviais. Neseniai buvo nustatyta, kad prieš 7200 metų Sulavesio – vienos iš Indonezijos salų – gyventojo DNR taip pat turėjo denisovietiškų variantų, o tai leidžia manyti, kad ir ten galėjo vykti kryžminimasis. O 2021 m. atlikto tyrimo metu nustatyta, kad stipriausias genetinis denisoviečių kilmės signalas yra demografinėje Filipinų grupėje, vadinamoje Ayta Magbukon – tai rodo, kad denisoviečiai taip pat gyveno ir Filipinuose.
Tačiau fiziniai įrodymai atsilieka nuo genetikos. Tik 2019 m., buvo gauti tvirti įrodymai, kad denisoviečiai gyveno ir kur nors kitur, o ne vien Sibiro urvuose. Dabar jau žinome, kad jie gyveno ir Tibeto plynaukštėje, o Kinijoje yra išlikę kaulų, kurie gali būti denisoviečių (bet gali ir nebūti). Tačiau iki Indonezijos, Filipinų ar Papua Naujosios Gvinėjos dar labai toli.
Padėtis pasikeitė šią gegužę, kai mokslininkai aprašė vieną pieninį dantį iš Tam Ngu Hao 2 urvo Laoso Annamito kalnuose. Dantis greičiausiai yra 131 000–164 000 metų senumo, o kelios analizės rodo, kad tai – denisoviečių vaiko dantis. Tai iš karto leidžia šią žmonių rūšį žymiai labiau priartinti prie salų.
Laosas yra įsikūręs pusiasalyje, išsikišusiame iš pietinės Azijos pakrantės. Šis regionas tęsiasi taip toli į pietus, kad beveik (bet ne visai) jungiasi su Indonezijos Sumatros sala. Java, Borneo, Sulavesis ir Filipinai yra palyginus netoli, o toliau į rytus – Floresas ir Naujoji Gvinėja.
Būtent čia svarbūs tampa jūros lygio pokyčiai. Šiuolaikiniame pasaulyje denisoviečiams būtų buvę sunku pasiekti visas šias salas – nebent jie jau būtų turėję valtis. Tačiau grįžkime keliasdešimt tūkstančių metų atgal – ir visas pasaulis atrodys gerokai kitaip.
Ne tas pat, kas iš vonios išleisti vandenį
Pagrindinis veiksnys, darantis įtaką jūros lygiui, yra klimatas. Kai Žemės klimatas yra vėsesnis, ledynai plečiasi. Tai sulaiko vandenį, kuris kitu atveju tekėtų į jūrą, todėl vidutinis jūros lygis yra žemesnis. Ir atvirkščiai – kai klimatas įšyla (tarkime, jei savotiška dvikojė beždžionė į orą išmeta daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų) – ledai ištirpsta ir jūros lygis pakyla.
Didžiąją pastarųjų 100 000 metų dalį klimatas buvo vėsesnis nei dabar, ledynai buvo didesni, o jūros lygis žemesnis. Tai reiškia, kad Pietryčių Azijos kraštovaizdis atrodė visai kitaip:
Buvo iškilę daug papildomos sausumos, kuri sujungė dalį Indonezijos su žemynu. Ši prarastoji žemė vadinama Sundos salomis (Borneo, Java, Sulavesis, Sumatra, Balis, Lombokas ir kt.) ir egzistavo pastaruosius keliasdešimt tūkstančių metų. Tai – sukrečianti mintis. Dažnai galvodami apie didžiulius Žemės geografinius pokyčius – tokius kaip Pangėjos superkontinentą – įsivaizduojame, kad jie įvyko tik tolimoje praeityje, tačiau iš tiesų Pietryčių Azijos teritorija drastiškai pasikeitė visai neseniai.
Teoriškai tai reiškia, kad denisoviečiai nebūtų susidūrę su didelėmis kliūtimis patekti į Indoneziją ir Filipinus. Su Naująja Gvinėja buvo kitaip, tačiau gali būti, kad kryžminimasis įvyko Sundos salose, o vėlesnės Homo sapiens migracijos laivais pernešė denisoviečių genus į Naująją Gvinėją.
Tačiau viskas gali būti sudėtingiau – nes jūros lygis yra sudėtingesnis procesas. Šį klausimą nagrinėjo 2021 m. lapkritį paskelbtas tyrimas, kurio pavadinimas viską aiškiai apibendrina: „Ne vonia: Jūros lygio fizikos aspektas archeologiniams žmonių migracijos modeliams“.
Tyrimo esmė ta, kad vanduo, į jūrą patenkantis iš tirpstančių ledynų, nėra vienintelis jūros lygio kitimo aspektas. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad ledynai yra labai sunkūs, todėl jie stumia žemyn sausumos masyvus, ant kurių jie stovi – o jei jie ištirpsta, tie sausumos masyvai pakyla į viršų. Dėl šio efekto jūros lygis aplink tas sausumos mases faktiškai krinta.
Be to, ledynai yra tokie dideli, kad jie paveikia vandenyną – todėl netoliese jūros lygis kyla, o kitur mažėja. Kai ledynai mažėja, jūros lygis vėl susibalansuoja.
Tyrėjai rekonstravo jūros lygį Sundos salų apylinkėse prieš 64 000–46 000 metų – kai šiuolaikiniai žmonės į šią teritoriją atkeliavo ir galbūt kontaktavo su denisoviečiais. Jie naudojo ir paprastą modelį, pagal kurį jūra prisipildė tarsi vonia, ir sudėtingesnį modelį, į kurį įtraukti papildomi jau minėti gravitaciniai poveikiai. Abiem atvejais jūros lygis didėjant ledynams mažėjo, tačiau sudėtingesnis modelis kai kur nuo paprastesniojo skyrėsi net 20 metrų. To pakanka, kad žemėlapiai pastebimai skirtųsi, nes jūros šiame regione yra seklios, o topografija – sudėtinga.
Viso to rezultatas yra tai, kad vis dar turime nemažai neaiškumų dėl to, kaip toli Pietryčių Azijoje klajojo denisoviečiai, ir kur jie kryžminosi su mūsų rūšimi. Kad išspręstume šį klausimą, mums prireiks išsamesnių praeities jūros lygio šioje teritorijoje rekonstrukcijų – o gal vieną dieną ir denisoviečių palaikų, rastų vienoje iš šių salų.
Parengta pagal „New Scientist“.
