Skirtingose kultūrose apgamams teikiamos skirtingos reikšmės. Moleomantija senovėje buvo įprasta būrimo pagal apgamų skaičių ir vietą ant kūno praktika, rašo „The Swaddle“.
Tačiau dabar moksliškai pagrįsta, jog apgamai toli gražu nėra mistiški – jie plačiai paplitę ir neturi jokios biologinės funkcijos. Jie gali būti įgimti arba susiformuoti dėl saulės poveikio.
Apgamai – melanocitų, odos ląstelių, atsakingų už mūsų odos spalvą, rinkinys. Kai melanocitai pasiskirsto netolygiai ir auga gumulėliais, ten esanti oda dažnai keičia spalvą, tampa ruda, juoda, raudona, rausva arba mėlyna – o formavimosi vietoje kartais atsiranda guzas.
Apgamai yra visiškai normalūs ir juos turėti gali kiekvienas – nors šviesiaodžiams apgamų išsivystymo tikimybė didesnė. Daugelis įvairių odos spalvų vaikų gimsta su apgamais, normalu, kad vaikystėje ir paauglystėje iki 30 metų atsiranda naujų.
Taip pat normalu, kad per šį laiką keičiasi apgamų dydis ir spalva – nors reikėtų stebėti staigius ar reikšmingus apgamo išvaizdos pokyčius.
Kodėl apgamai atsiranda?
Nors žinoma, kad melanocitų sankaupa sukelia apgamų susidarymą, neaišku, dėl ko melanocitai kaupiasi.
Ultravioletinės spinduliuotės (dažniausiai Saulės spindulių) poveikis neabejotinai yra svarbus katalizatorius, nes dėl ultravioletinių spindulių mūsų oda gamina daugiau melanocitų – todėl mūsų oda išvis keičia spalvą, kai ją veikia Saulė.
Svarbų vaidmenį atlieka ir genetika – dalis apgamų yra paveldimi. Mokslininkai rodo, kad lyties genai yra atsakingi už skirtumus, kur dažniausiai atsiranda apgamai moterims (apatinėse galūnėse) ir vyrams (viršutinėje kūno dalyje, ant kaklo ir galvos odos).
Hormonai taip pat veikia melanocitus, nauji apgamai dažnai atsiranda ir išnyksta brendimo, nėštumo ir kitais atvejais, kai hormonų kiekis svyruoja.
Ar apgamai pavojingi?
Trumpas atsakymas – ne. Kuo daugiau sužinome apie odos vėžį, tuo nepalankiau žiūrime į apgamus, tačiau dauguma jų nėra pavojingi.
Bet tam tikras apgamų tipas, vadinamas netipiniu apgamu (taip pat displaziniu apgamu), susijęs su odos vėžiu. Pirma, netipinio apgamo išvaizda yra labai panaši į vėžinių darinių, rodančių melanomą – odos vėžio rūšį. Dėl šio panašumo vėžiniai apgamai gali būti neteisingai identifikuojami kaip gerybiniai netipiniai apgamai, todėl gali būti negydomi.
Antra, keturi ar daugiau netipinių apgamų laikomi odos vėžio rizikos veiksniu.
Ir trečia, netipiniai apgamai gali tapti vėžiniais, nors tai pasitaiko retai. Maždaug tik vienas iš 10 000 netipinių apgamų tampa vėžiniu.
