Nepaisant dešimtmečius trukusių tyrimų, kuriuose buvo nagrinėjamas televizijos ar vaizdo žaidimų poveikis paauglių vystymuisi, pastarąjį dešimtmetį vaiko santykis su ekranu iš esmės pakeitė. Tai reiškia, kad dabar laikas, praleidžiamas prie ekrano, apima daugybę skirtingų veiklų, įskaitant bendravimą su draugais per išmaniojo telefono programėles, televizoriaus žiūrėjimą, vaizdo žaidimus – ir net mokyklinės užduoties atlikimą nešiojamuoju kompiuteriu.
Pastaraisiais metais mokslininkai pradėjo domėtis konkrečiomis „ekrano laiko“ rūšimis ir jų įtaka įvairiems vaikų rezultatams. XXI amžiuje skaitmeninio ekrano naudojimo įvairovė neleidžia teigti, kad visas laikas, praleidžiamas prie ekrano, yra blogas.
Todėl šiame naujame tyrime buvo siekiama ištirti vaizdo žaidimų ir intelekto ryšį. Siekdami įvertinti abstrakčią sąvoką „intelektas“, tyrėjai pirmiausia atsižvelgė į socialinę ir ekonominę padėtį – bei su intelektu susijusių genų buvimą.
„Savo tyrimui intelekto indeksą sudarėme iš penkių užduočių: dviejų, skirtų skaitymo supratimui ir žodynui, vienos dėmesio ir vykdomosios funkcijos (apimančios darbinę atmintį, lankstų mąstymą ir savikontrolę), vienos, vertinančios vizualinį-erdvinį apdorojimą (pavyzdžiui, objektų sukimą mintyse), ir vienos, skirtos mokymosi gebėjimams atliekant daugkartinius bandymus“, – aiškina du iš tyrime dirbusių mokslininkų, Torkelis Klingbergas ir Bruno Sauce'as.
Apie 5000 vaikų buvo stebimi dvejus metus. Pradinio tyrimo pradžioje devynerių-dešimties metų amžiaus dalyviai atliko kognityvinius testus tyrimo pradžioje ir pabaigoje. Prie ekranų praleidžiamas laikas buvo nurodomas pačių tiriamųjų, ir skirstomas į tris kategorijas: žiūrėjimas, bendravimas ir žaidimai.
Tyrimo pradžioje tyrėjai neaptiko jokio ryšio tarp žaidimams skirto laiko ir žemesnio ar aukštesnio nei vidutinio intelekto. Tačiau įdomu tai, kad didelis televizoriaus ir vaizdo įrašų žiūrėjimo ar bendravimo internete laikas buvo šiek tiek susijęs su žemesniu intelekto lygiu tyrimo pradžioje. Po dvejų metų stebėjimo rezultatai buvo dar labiau stebinantys.
„Nors vaikai, kurie būdami 10 metų žaidė daugiau vaizdo žaidimų, vidutiniškai nebuvo protingesni už vaikus, kurie nežaidė, po dvejų metų jų intelekto lygis labiausiai išaugo tiek tarp berniukų, tiek tarp mergaičių, – rašo T.Klingbergas ir B.Sauce'as. – Pavyzdžiui, vaiko, kuris buvo tarp 17 proc. daugiausiai žaidimams laiko skyrusiųjų, intelekto koeficientas per dvejus metus padidėjo maždaug 2,5 balo daugiau nei vidutinio vaiko.“
Socialinės žiniasklaidos naudojimas neparodė sąsajų su jokiais intelekto pokyčiais, tačiau televizijos ar internetinių vaizdo įrašų žiūrėjimas galėjo būti susijęs su nedideliu intelekto padidėjimu. Tyrėjai pažymi, kad šis padidėjimas buvo per mažas, kad būtų statistiškai reikšmingas.
T.Klingbergas atvirai pabrėžia savo komandos išvadų ribotumą. Tyrimo imtis buvo siaura, tyrimo metu buvo nagrinėjami tik keli intelekto rodikliai. Taigi, šis tyrimas negali teigti, kad tokio tipo „ekrano laikas“ neturi įtakos kitiems svarbiems veiksniams – pavyzdžiui miegui, mokymosi rezultatams ar fiziniam aktyvumui.
„Tačiau mūsų rezultatai patvirtina teiginį, kad laikas, praleidžiamas prie ekrano, nepablogina vaikų gebėjimų ir kad vaizdo žaidimai iš tikrųjų gali padėti padidinti intelektą, – teigia T.Klingbergas. – Ir tai sutampa su keliais eksperimentiniais vaizdo žaidimų žaidimo tyrimais“.
Dar vienas tyrimo apribojimas – tai, kad visi vaizdo žaidimai buvo apibendrinti kaip vienalytė visuma: nuo žaidimų išmaniuoju telefonu iki pirmojo asmens šaudyklių konsolėje. Taigi, neaišku, ar tam tikros vaizdo žaidimų rūšys nesuteikia daugiau ar mažiau kognityvinės naudos, palyginti su kitomis.
Šie rezultatai neabejotinai dera su vis gausėjančiais tyrimais, kuriais pastebima tam tikra nauda vaikams, kai šie praleidžia daugiau laiko prie ekrano. Viename praėjusių metų tyrime nustatytas įtikinamas ryšys tarp vaizdo žaidimų ir geresnės psichinės savijautos – o kitame neseniai atliktame tyrime nustatytas ryšys tarp laiko, praleidžiamo naudojantis socialinės žiniasklaidos programėlėmis ir didesnių vaikų draugų grupių.
Visi šie rezultatai, žinoma, nereiškia, kad vaikams sveika neribotai leisti laiką prie ekrano. Tačiau jie išryškina ekrano laiko problemos sudėtingumą ir parodo, kad ne visi ekrano naudojimo būdai gali būti žalingi.
„Mūsų rezultatų nereikėtų suprasti kaip bendros rekomendacijos visiems tėvams leisti neribotai žaisti žaidimus, – apibendrina T.Klingbergas ir B.Sauce'as. – Tačiau tie tėvai, kuriems nerimą kelia tai, kad jų vaikai žaidžia vaizdo žaidimus, dabar gali jaustis geriau – žinodami, kad dėl to jie tikriausiai tampa šiek tiek protingesni“.
Parengta pagal „New Atlas“.
