Pirštas, kuris, kaip paaiškėjo, gali pats save išgydyti, laikomas įspūdingu techniniu pasiekimu, trinančiu ribą tarp gyvo kūno ir mašinos. Tačiau mokslininkų nuomonės išsiskyrė dėl to, ar žmonėms patiks tokia gyva anatomija, ar ji atrodys bauginanti.
„Mus nustebino tai, kaip gerai odos audinys prisitaiko prie roboto paviršiaus, – sakė darbui vadovavęs Tokijo universiteto profesorius Shoji Takeuchi. – Tačiau šis darbas yra tik pirmas žingsnis kuriant robotus, padengtus gyva oda“.
Komanda teigia, kad panašesni į žmones humanoidai galėtų natūraliau bendrauti su žmonėmis atlikdami įvairius vaidmenis, įskaitant slaugą ir paslaugų pramonę.
„Manau, kad gyva oda yra galutinis sprendimas, kaip robotams suteikti gyvų būtybių išvaizdą ir prisilietimą – nes tai lygiai ta pati medžiaga, kuri dengia gyvūnų kūnus“, – teigė Sh.Takeuchi. Jis pridūrė, kad tokia pažanga gali padėti „sukurti naujus žmonių ir robotų santykius“.
Mokslininkai jau anksčiau yra pagaminę odos transplantatus – odos lakštus, kuriuos galima susiūti, pavyzdžiui, atliekant rekonstrukcines operacijas – tačiau jiems sunkiai sekėsi sukurti gyvą odą ant trimačių, dinamiškų objektų.
Naujausiame darbe komanda pirmiausia panardino roboto pirštą į cilindrą, pripildytą kolageno ir žmogaus odos fibroblastų tirpalu. Kolagenas ir fibroblastai yra du pagrindiniai komponentai, sudarantys jungiamuosius odos audinius. Mokslininkai padengė piršto paviršių tarsi dažų gruntu, sudarydami vientisą sluoksnį, prie kurio prilipo kitas ląstelių sluoksnis – žmogaus epidermio keratinocitai. Lankstant pirštą pirmyn ir atgal, ant pirštikaulių atsirado natūraliai atrodančių raukšlių, o sužeista dirbtinė oda galėjo savaime gyti kaip žmogaus, naudodama kolageno sluoksnį.
Žinoma, pirštas yra dar tik kūrimo stadijoje: jo oda yra daug silpnesnė už natūralią odą ir turi būti nuolat drėkinama, nes be kraujotakos sistemos išdžiūvusios ląstelės žūtų. Piršto judesiai taip pat yra akivaizdžiai mechaniniai.
„Pirštas, ištrauktas iš drėkinamosios terpės, atrodo šiek tiek prakaituotas, – sakė Sh.Takeuchi. – Kadangi pirštą judina elektros variklis, taip pat įdomu girdėti variklio spragsėjimus, derančius su pirštu – kuris atrodo kaip tikras“.
Tačiau kai kurie ekspertai teigia, kad būtent šis tikroviškumo ir mechaniškumo derinys gali sukelti pasibjaurėjimo jausmą.
„Gali būti, kad į žmogų panaši [kai kurių robotų] išvaizda sukels tam tikrus lūkesčius, bet kai jie jų neatitiks, jie atrodys bauginančiai ar šiurpinančiai“, – sako dr. Burcu Ürgenas iš Bilkento universiteto Turkijoje
Tam pritaria ir Oksfordo universiteto neurologas profesorius Fabianas Grabenhorstas, taip pat tyrinėjantis šį psichologinį efektą: jis sutinka, kad iš pradžių žmonės gali neigiamai reaguoti į žmogaus ir roboto bruožų mišinį, tačiau teigia, kad tyrimai rodo, jog ši reakcija gali keistis priklausomai nuo bendravimo su robotu. „Iš pradžių žmonėms tai gali pasirodyti keista, tačiau teigiama patirtis gali padėti įveikti šiuos jausmus“, – teigia mokslininkas.
Dabar komanda planuoja į odą įtraukti sudėtingesnes funkcines struktūras – pavyzdžiui, sensorinius neuronus, plaukų folikulus, nagus ir prakaito liaukas. Jie taip pat kuria oda padengtą roboto veidą. Tyrimas aprašytas žurnale „Matter“.
Parengta pagal „The Guardian“.
