Tikrai žinote, kad banginiai, delfinai, šimpanzės ir orangutangai pasižymi išmone. O kaip su vapsvomis? Jos gali atpažinti žmonių veidus. O štai krabai nuo plėšrūnų ginasi naudodami nuodingas aktinijas (jūrų gyvūnas, panašius į augalus). Dar yra aligatorių, kurie ant snukio dedasi šakeles, kad sugautų medžiagos lizdams ieškančius baltuosius gandrus. Uodai gali išmokti vengti pesticidų, vos kartą jų paragavę. Augalai taip pat pasižymi protu. Parazitinis vijoklinis augalas gali labai tiksliai užuosti savo grobį. Geltonos spalvos kūneliai, vadinami gleivių pelėsiais, gali mokytis ir mokyti vieni kitus. Net bioplėvelės – bakterijų kolektyvai – turi trumpalaikę atmintį ir geba priimti sprendimus.
Tokia stebinanti gebėjimų įvairovė atrodo keistoka. Be to, kyla keletas esminių klausimų: pavyzdžiui, kas iš tikrųjų yra intelektas, kaip jis išsivystė ir kaip palyginti įvairių organizmų gebėjimus? Į šiuos klausimus sunku atsakyti. Įvertinti intelektą gamtoje – ypač tų gyvybės formų, kurios labai skiriasi nuo mūsų – sudėtinga. Tačiau dabar grupė neurologų, dirbtinio intelekto tyrėjų ir filosofų pasiūlė radikalią idėją. Jie nori sukurti periodinę intelekto lentelę – panašią į tą, kuri naudojama cheminiams elementams klasifikuoti. Jei jiems pavyks, tai gali iš esmės pakeisti mūsų požiūrį į kitas rūšis ir į mus pačius.
Tai ambicingas planas. Kai rusų chemikas Dmitrijus Mendelejevas 1869 m. sukūrė periodinę elementų lentelę, jo amžininkai iš karto pripažino, kad tai buvo milžiniškas žygdarbis. Ji buvo pavadinta gamtos „Rozetos akmeniu“ ir iki šiol laikoma vienu svarbiausių mokslo laimėjimų. Lentelėje sugrupavus cheminius elementus į stulpelius ir eilutes, šiek tiek mistinė chemijos sritis (prisiminkime alchemiją) virto tiksliojo mokslo jėgaine. Mokslininkams tereikia atkreipti dėmesį į elemento vietą lentelėje, kad sužinotų, ar jis gali reaguoti, pavyzdžiui, su vandeniu – arba kad išsiaiškintų, ar elementas laidus elektrai. Lentelėje netgi buvo numatyti elementai, kurie buvo atrasti tik vėliau.
Projekte „Diverse Intelligences“ dirbantys mokslininkai tikisi, kad periodinė intelekto lentelė padės panašiai suskirstyti įvairius gamtoje pastebimus pažintinius gebėjimus. Tačiau nuo ko pradėti? Cheminėje lentelėje elementai rūšiuojami pagal jų atominį skaičių arba atominę masę. Intelektui – plačiąja prasme apibrėžiamam kaip organizmo gebėjimui lanksčiai reaguoti į besikeičiančią aplinką – mokslininkai vis dar ieško tokio pat paprasto rūšiavimo kriterijaus.
Ir tas kriterijus – tikrai ne smegenų dydis, nors ilgai manyta, kad jis turi įtakos protiniams gebėjimams. Suaugusio žmogaus smegenys sveria nuo 1,2 iki 1,5 kg, jose yra apie 86 mlrd. neuronų ir jos sudaro apie 2 proc. mūsų kūno masės. Tačiau banginio smegenys gali sverti 9 kilogramus, Afrikos dramblys turi apie 257 milijardus neuronų, o kirstuko – mažo, į pelę panašaus gyvūno, kuris protu tikrai nepasižymi – smegenys sudaro apie 10 proc. kūno masės. Be to, atrodo, kad medunešės bitės, kurių smegenys mažesnės nei 2 kubiniai milimetrai, sugeba suskaičiuoti iki 5 ir suvokti abstrakčią nulio sąvoką.
Galbūt sumanumą geriau bandyti apibūdinti per elgesio prizmę. Paimkime pavyzdį iš besivaržančių sepijų patinų – jie įsitaiso tarp patelės ir varžovo ir rodo moteriškas spalvas toje kūno pusėje, kuri nukreipta į varžovą, o vyriškas – toje, kurią mato patelė.
Kaip pavyzdį galime paimti ir kovą. Jei šiam paukščiui pateikiamas skanėstas, plūduriuojantis vandens pripildytame inde, jis mėto akmenis į skystį tol, kol jo lygis pakyla tiek, kad skanėstas būtų pasiekiamas.
Tačiau intelektą ištirti pagal elgesį yra sudėtinga. Savęs atpažinimas veidrodyje laikomas pažangaus pažinimo požymiu. Save atpažįsta delfinai, šarkos ir mantos (rajų šeimos žuvų gentis), tačiau šunys paprastai to padaryti nesugeba. Ar tai rodo šunų intelekto trūkumą – ar galbūt ką nors kita, pavyzdžiui, tai, kad jie labiau pasikliauja uosle nei regėjimu? Daugelis organizmų gyvena aplinkoje, kuri smarkiai skiriasi nuo mūsiškės, todėl gali naudotis pojūčiais, kurių mes net neturime. Ryklys savo vandens pilname, mėlynai žaliame pasaulyje jaučia netoliese esančius gyvūnus dėl jų skleidžiamo elektrinio lauko. Kokią įtaką tai daro jo pažintiniams gebėjimams?
Vis dėlto iniciatyvos „Diverse Intelligences“ tyrėjai mano, kad intelektą būtų galima paaiškinti suderinus elgesio ir neuroanatomines savybes.
„Ieškosime, ar yra skirtingų intelekto rūšių, ir ar galime nustatyti struktūrinius požymius, kurie būdingi šioms intelekto rūšims, – sako Andrew Barronas iš Macquarie universiteto Australijoje. – Jei galime, tuomet pradedėsime identifikuoti dalykus, kuriuos būtų galima laikyti galimais [intelekto] matmenimis“.
Protinga atranka
Čia esminę rolę atliks evoliucija. Atrodo, kad intelektas atsirado daug kartų, o smegenys vis įgauna įvairias formas. Tyrėjai tikisi, kad, nagrinėdami šias skirtingas sandaras, surinks esminių įžvalgų. Pavyzdžiui, medūzos turi decentralizuotą neuronų tinklą, kuriame visos nervinės ląstelės paprastai būna susijusios su visomis kitomis. Kirmėlės ir jūrų šliužai turi daugybę išsklaidytų neuronų grupių. Stuburinių gyvūnų neuronai veikia kilpomis, kurios grįžta viena į kitą, ir taip toliau. Kiekvienoje iš šių smegenų sandarų informacija organizuojama, apdorojama ir skleidžiama skirtingai.
Paimkime galvakojus – gyvūnų klasę, kuriai priklauso aštuonkojai ir sepijos. Jie nukrypo nuo evoliucijos kelio, kurio metu prieš 600 milijonų metų atsirado žmonės, ir mūsų smegenų sandara nepaprastai skiriasi nuo jų. Aštuonkojai turi apie 550 mln. neuronų, iš kurių apie 160 mln. susitelkę didelėse regos skiltyse, o 42 milijonai – spurgos formos smegenyse (per kurias dar eina stemplė). Dar daugiau neuronų – apie 350 milijonų – yra aštuoniose gyvūno čiuptuvuose, kurie nuolat tyrinėja aplinką, apdoroja informaciją ir iš esmės „mąsto“ savarankiškai. Vis dėlto galvakojai atrodo esą labai protingi. Aštuonkojis geba lengvai atidaryti stiklainį – daiktą, kuris tikrai nebuvo jo evoliucijos dalimi. O sepijos gali atsispirti pagundai suvalgyti skanėstą, kad po kurio laiko gautų skanesnį. Šioje zefyro testo (testo su vaikais, kai kiekvienam buvo duota po vieną zefyrą ir pažadėta po antrą, jei tik šie sugebės prieš tai palaukti 20 minučių) versijoje, sepijos sugeba palaukti iki 2 minučių – iš esmės panašiai kaip šimpanzės.
A.Barronas ir jo kolegos įtaria, kad dėl skirtingių neuronų išsidėstymų atsiranda įvairių kognityvinių privalumų ir apribojimų. Pavyzdžiui, decentralizuotas informacijos apdorojimas gali būti greitesnis. Ir atvirkščiai, viską nukreipiant per centrines smegenis, gali atsirasti kognityvinių kliūčių. Išanalizvusi literatūrą ir atlikusi naujus eksperimentus, komanda ištirs įvairių skirtingomis kognityvinėmis sandaromis pasižyminčių gyvūnų gebėjimus – kad išsiaiškintų, ar tam tikra smegenų struktūra lemia atpažįstamus gebėjimus ir mokymosi ribas, kurias galima panaudoti skirstant intelektą į grupes.
„Cheminės periodinės lentelės sukūrimas leido suvokti, kad elementai turi struktūrinių savybių, pagal kurias ir buvo sudaryta lentelė, – sako A.Barronas. – Kai tai sužinai, staiga gali daug ką paaiškinti“. Jis tikisi, kad į lentelę pavyks įtraukti ir dirbtinį intelektą – kad būtų galima pamatyti, kuo jis skiriasi nuo natūralaus intelekto.
„Stebėti, kaip organizmai sujungia gaunamą informaciją, yra prasminga“, – sako Juliane Bräuer, tyrinėjanti gyvūnų pažinimą Maxo Plancko Žmonijos istorijos mokslo institute Vokietijoje. Ji projekte nedalyvauja, tačiau jam pritaria. Pritaria ir kiti.
Turime pagalvoti, „kaip suskaidyti savo supratimą apie intelektą į daugiau atominių dalių, kad galėtume pamatyti, kaip skirtingos intelekto rūšys gyvena“, – sako Kensy Cooperrideris iš Kalifornijos universiteto San Diege. Jis kuria tinklalaidę, pavadinimu „ManyMinds“ – ir dirba šiek tiek susijusiame projekte, kuriame bandoma nežmogiškąjį pažinimą suskirstyti į „Sumanumo Atlasą“.
Tačiau ne visi įsitikinę, kad periodinę intelekto lentelę sukurti bus įmanoma.
„Ar duos naudos? Akivaizdu. Ar tai įgyvendinti realu? Nesu tuo tikras, – sako Edwardas Wassermanas iš Ajovos universiteto (JAV), penkis dešimtmečius tyrinėjęs aštuonių rūšių (tarp jų ir žmonių) pažintinius gebėjimus. Jo teigimu, net susisteminti protingą elgesį yra nepaprastai sunku. – Yra labai daug kintamųjų, kurie lemia rezultatus. Tai neįtikėtina“.
Neaiškios ribos
A.Barronas pripažįsta, kad visa ši koncepcija gali būti visiškai klaidinga.
„Gali būti, kad tarp skirtingų intelekto dimensijų nėra aiškių ribų – jos gali būti neryškios, – sako jis. Jei taip nutiktų, nebūtų esminės struktūros, taigi ir periodinės lentelės. – Bet net jeigu ir nepavyks, būsime daug sužinoję“.
Tos žinios – gilesnis supratimas ir nuostabos jausmas suvokiant, kokia galybė įvairaus intelekto mus supa. „Jei paklausiate, ar kokia nors rūšis protingesnė, nei manėme, atsakymas yra „taip“, – sako K.Cooperrideris. – Tai, ką darome, panašu į upelio dugne esančių akmenų apvertinėjimą – o mes kol kas apvertėme tik itin mažą procentą akmenų. Kiekvieną kartą, kai vieną iš jų apverčiame, randame ką nors nuostabaus“.
Projektas taip pat gali iš esmės pakeisti mūsų požiūrį į kitas rūšis. „Suvokimas, ar gyvūnas protingas, ar ne, dažnai lemia, kaip, mūsų manymu, su tuo gyvūnu turėtų būti elgiamasi, – rašo viena iš projekto tyrėjų, Kembridžo universiteto kognityvinių mokslų filosofė Marta Halina. – Kai kurie teigia, kad gebėjimas sąmoningai ir lanksčiai veikti yra susijęs su autonomiškumu, o autonomiškumo pakanka, kad būtų galima tą organizmą lyginti su žmogumi ir traktuoti jį kaip asmenybę“. Asmenybė savo ruožtu gali suteikti gyvūnui teisę į teisinę apsaugą. Jau dabar teisininkai teisminėse bylose įrodinėja, kad šimpanzėms priklauso teisės, kurios paprastai suteikiamos žmonėms – tarp jų ir teisė nebūti neteisėtai įkalintam, nors kol kas to įrodyti dar nepavyko.
Bandydami išsiaiškinti, kokią vietą periodinėje intelekto lentelėje užimame, galėtume kai ką sužinoti apie save. Žmonės ne taip stipriai lenkia kitas rūšis, kaip galima būtų manyti. Pavyzdžiui, šimpanzė Ayumu buvo išmokyta įsiminti atsitiktines devynių skaičių sekas, kurios ekrane blykčiojo tik 60 milisekundžių – trumpiau nei akimirksnį. Žmonėms ši užduotis sekasi ne itin gerai, tačiau Ayumu lengvai įvedė skaitmenis tinkama tvarka. Kartą ši šimpanzė varžėsi su pasaulio atminties čempionu Benu Pridmore'u – ir užtikrintai nugalėjo.
Nepaisant tokių trūkumų, žmogaus intelektas išties atrodo ypatingas, o periodinės lentelės sudarymas gali padėti išryškinti, kuo jis ypatingas.
„Jis kažkuo skiriasi nuo kitokių intelektų, nes kiti planetos organizmai apie intelektą nesikalba, – sako A.Barronas. – Nemanau, kad esmė čia yra žmonių išskirtinumas. Tačiau žmogaus intelektas yra kažkuo neįprastas – ir bus labai įdomu sužinoti, kuo“.
Parengta pagal „New Scientist“.
