Angliški laiko skaičiavimą terminai AD ir BC yra kilę iš krikščionybės. AD yra Anno Domini (lotyniškai – „viešpaties metai“) sutrumpinimas ir reiškia būtent Jėzaus Kristaus gimimą. BC reiškia „prieš Kristų“ (angl. before Christ).
Metai šioje sistemoje žymimi remiantis tradicine Jėzaus gimimo datos samprata, kai AD reiškia metus po Jėzaus gimimo, o BC – metus iki jo gimimo.
Daugelyje leidinių vartojama ir CE, arba „mūsų era“ (angl. common era) ir BCE, arba „prieš mūsų erą“ – kai vengiama datavimo, paremto labai jau miglotais duomenimis apie Jėzaus Kristaus gimimą.
Bet prieš kalbėdami apie tai, kaip ir kodėl ši sistema buvo išrasta, susipažinkime su istoriniu kontekstu.
Kada imta naudoti AD
Ankstyvaisiais viduramžiais svarbiausias matematinis uždavinys – taigi ir vienas iš pagrindinių motyvų, paskatinusių matematikos vystymąsi Europoje – buvo problema, kada švęsti Velykas. Pirmasis Nikėjos susirinkimas 325 metais nutarė, kad Velykos turės būti švenčiamos artimiausią sekmadienį po mėnulio pilnaties, patenkančios po pavasario lygiadienio.
Šiai svarbiausiai datai apskaičiuoti buvo taikoma procedūra „Computus“ (lot. skaičiavimas), o skaičiavimai buvo pateikti dokumentuose, vadinamuose Velykų lentelėmis. Būtent vienoje iš tokių lentelių 525 m. vienuolis Dionizas Egzigijus (Dionysius Exiguus, dar vadinamas Dionisijumi Mažuoju) iš Mažosios Skitijos įvedė Anno Domini sistemą, skaičiuojančią metus po Kristaus gimimo, 2002 m. žurnalo „Sacris Erudiri“ straipsnyje teigia Vrije universiteto (Belgija) istorijos dėstytojas Georgesas Declercqas.
Pasak Kalifornijos universiteto (JAV) istorijos profesoriaus emerito Aldeno Mosshammerio, knygos „The Easter Computus and the Origins of the Christian Era“, Dionisijus niekada nedeklaravo, kaip jis nustatė Jėzaus gimimo datą – tačiau jis galėjo pasinaudoti išlikusiais ankstyvųjų krikščionių – tokių kaip Klemenso Aleksandriečio ar Euzebijaus iš Cezarėjos – raštais. Dionisijus bandė nustatyti Jėzaus Kristaus gimimo metus, tačiau savo skaičiavimuose keliais metais apsiriko, todėl remiantis šiuolaikiniais skaičiavimais, Kristaus gimimo data būtų laikoma maždaug 4 m. prieš mūsų erą.
Anno Diocletiani prieš Anno Domini
Dionisijus sukūrė savo sistemą tam, kad pakeistų Diokletiano sistemą, pavadintą pagal Romos imperatorių, valdžiusį nuo 284 iki 305 m. Šioje sistemoje atskaitos tašku buvo metai, kai Diokletianas tapo Romos imperatoriumi. Kaip teigiama Johnso Hopkinso universiteto (JAV) projekte „Muse“, pirmieji metai Dionisijaus Velykų lentelėje „Anno Domini 532“ ėjo po metų „Anno Diocletiani 247“.
Pasak Pasaulio istorijos enciklopedijos, Dionisijus šį pakeitimą padarė specialiai, kad visi pamirštų Diokletianą, kuris žiauriai persekiojo krikščionis. Diokletianas buvo išleidęs įsakymus, dėl kurių buvo nužudyta ar įkalinta daug krikščionių, sudegintos jų bažnyčios ir šventraščiai, rašo knygos „The Early Church: Origins to the Dawn of the Middle Ages“ autorius ir į pensiją išėjęs bažnyčios istorijos profesorius iš Pietų baptistų teologinės seminarijos Luisvilyje (JAV) E.Glennas Hinsonas.
Metai prieš Kristų
Komponentas BC buvo įtrauktas praėjus dviem šimtmečiams po Dionisijaus, kai viduramžių istorikas Beda iš Nortumbrijos 731 m. išleido savo „Ecclesiastical History of the English People“ (liet. „Bažnytinę anglų istoriją“), savo knygoje „Historical Writing in England: c. 500 to c. 1307“ rašo Notingemo universiteto (Anglija) istorijos dėstytoja Antonia Gransden. Šis darbas atkreipė žmonių dėmesį į Anno Domini sistemą ir išplėtė ją, įtraukdamas metus iki menamo Kristaus gimimo. Ankstesnieji metai buvo sunumeruoti taip, kad būtų galima skaičiuoti atgal – ir nurodyti, kiek metų „prieš Kristų“ nutiko koks įvykis.
Jokių nulinių metų
Atnaujintoje Bedos sistemoje nebuvo „nulinių metų“, nes nulio sąvoka Vakarų Europoje dar nebuvo atsiradusi. „Bedai, taip pat nežinojusiam apie nulį, metai, kurie buvo prieš 1 AD, buvo 1 metai BC. Juk Bedai nulis neegzistavo“, – knygoje „Zero: The Biography of a Dangerous Idea“ rašo Charlesas Seifas.
Nulis atsirado tik daug vėliau – mūsų šiuolaikinę nulio sampratą 628 m. pirmą kartą paskelbė indų mokslininkas Brahmagupta, o viduramžių krikščioniškoje Europoje ši idėja paplito tik XI-XIII a.
AD ir BC plitimas
BC/AD išpopuliarėjo IX a., kai Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis Didysis ją pritaikė visoje Europoje priimtiems valdžios aktų datavimui.
XV a. jau visa Vakarų Europa buvo perėmusi BC/AD sistemą. Sistema palietė ir XVI a. Grigaliaus kalendoriaus įvedimą, o vėliau, kai 1988 m. Tarptautinė standartizacijos organizacija išleido standartą ISO 8601, kuriame aprašomas tarptautiniu mastu pripažintas datų ir laiko pateikimo būdas, ji tapo tarptautiniu standartu.
Mūsų era ir vulgarioji era
„Mūsų eros“ sąvoka, kaip alternatyva BC/AD sistemai, pirmą karta panaudota 1715 metais, kai vienoje astronomijos knygoje ji buvo vartojama pakaitomis su „vulgariąja era“. Reikia atkreipti dėmesį, tuo metu žodis „vulgarus“ anglų kalboje reiškė ne tai, ką visur reiškia dabar – o sąvoką „įprastas“. Pačios „vulgariosios eros“ terminas yra dar senesnis – pirmą kartą 1615 m. jis pasirodė astronomo Johaneso Keplerio knygoje.
Esama keleto priežasčių, dėl kurių kai kurie asmenys ir organizacijos vietoje BC/AD naudoja „mūsų erą“ – pavyzdžiui, atsižvelgimas į nekrikščionių mokslininkus, kurie vis dėlto naudoja šią datavimo sistemą, o taip pat tai, kad Anno Domini yra netiksli sistema – nes remiantis šiuolaikiniais skaičiavimais manoma, kad jei Jėzus Kristus iš tiesų ir egzistavo, jis gimė keleriais metais anksčiau nei 1 AD.
Parengta pagal „Live Science“.
