Šį gana paprastą kovos su COVID-19 būdą primiršome – tačiau pasak mokslininkų, jis labai svarbus

„Organizacijoms, siekiančioms pagerinti oro kokybę, tai padaryti sudėtinga – kadangi oro kokybės plika akimi nematome„, – sako Harvardo T.H.Chano visuomenės sveikatos mokyklos „Sveikų pastatų“ programos direktorius Josephas Allenas.

Tai tiesa: kitos kovos prieš COVID-19 priemonės labiau apčiuopiamos. Tačiau parodydami, kaip virusas elgiasi prastai vėdinamose patalpose, galime padėti žmonėms geriau suprasti šią problemą.

Kaip pavyzdį J.Allenas panaudoja cigarečių dūmus: „Jei rūkau kambario kampe, o patalpoje ventiliacija prasta, jis prisipildys dūmų, ir visi kvėpuos tais pačiais dūmais“.

Tačiau situacija pasikeičia, jei esame lauke:

„Jei rūkau cigaretę, o jūs stovite už poros metrų nuo manęs, priklausomai nuo to, į kurią pusę pučia vėjas, galite net neįtarti, kad aš rūkau“, – teigia mokslininkas.

Jei esate patalpoje, galimai įkvepiate žymiai mažiau gryno oro, nei manote.

„Visi, esantys vienoje patalpoje, nuolat kvėpuoja oru, kurį ką tik iškvėpė kitas žmogus. Priklausomai nuo to, kaip intensyviai vėdinama patalpa, gali būti, kad 3 ar 4 proc. oro, kuriuo kvėpuojate, ką tik iškvėpė kitas toje patalpoje esantis žmogus“, – aiškina J.Allenas.

Jis tokį reiškinį vadina atbuliniu kvėpavimo srautu.

„Juk dažniausiai problemos čia nematome, tiesa? Taip vyksta nuolatos – keičiamės savo kvėpavimo takų mikrobiomais vieni su kitais. Tačiau jei kas nors serga ir gali užkrėsti kitus, iškvėptos dalelės gali pernešti virusą. Tai jau problema“, – psakoja ekspertas.

„Jau dešimtmečius žinome, kaip pastatuose esančius žmones apsaugoti nuo infekcijų ir nuo tokių per orą plintančių infekcinių ligų, kaip ši“, – teigia J.Allenas.

Nuo pat pandemijos pradžios J.Allenas ir kiti ekspertai įžvelgė grėsmę: jų manymu, mūsų suvokimas apie tai, kaip plinta COVID-19 – per paviršius arba per nemenko dydžio kvėpavimo takų lašelius – buvo ne visai tikslus.

„Rankų plovimas ir socialinio atstumo laikymasis sveikintini, tačiau, mūsų nuomone, vien šių priemonių nepakanka, siekiant apsisaugoti nuo virusą pernešančių kvėpavimo takų mikrolašelių, kuriuos į orą išskiria užsikrėtę žmonės. Ši problema ypač paūmėja uždarose patalpose ar ne visiškai atvirose lauko vietose – ypač tose, kuriose daug žmonių ir netinkamas vėdinimas“, – 2020 m. liepos mėn. atvirame laiške rašė šimtai mokslininkų.

Galiausiai Pasaulio sveikatos organizacija ir JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centras pripažino tai, ką ekspertai bandė paaiškinti visą šį laiką – COVID-19 gali plisti ir per mažas aerozolines daleles, kurios gali nukeliauti didesnį nei 6 metrų atstumą.

Pats koronavirusas labai mažas – apie 0,1 mikrono – tačiau jo dydis neturi įtakos tam, kaip toli jis gali nukeliauti.

„Paties viruso dydis neturi reikšmės – nes, kaip mes sakome, virusas ore niekada nebūna „apnuogintas“. Kitaip tariant, jis visad keliauja mūsų plaučiuose susidarančiose kvėpavimo takų dalelėse, o jos būna skirtingo dydžio“, – sakė J.Allenas.

Mokslininko teigimu, dainuojant ar kosėjant į aplinką gali išsiskirti maždaug 100 mikronų dydžio dalelės (beveik žmogaus plauko skersmens), tačiau virusas paprastai keliauja mažesnėmis dalelėmis – nuo 1 iki 5 mikronų.

Nuo šių dalelių dydžio priklauso ne tik tai, kokį atstumą virusas gali nukeliauti, bet ir tai, kaip giliai galime įkvėpti jį į plaučius. Tai svarbu siekiant išsiaiškinti, kaip saugotis nuo šio viruso.

„Kai kalbame apie oru plintančią ligą, įtaką daro tai, kas šalia jūsų – galbūt pažįstate žmonių, kurie nesidrovės pakosėti jums į veidą, galbūt kažkas nesilaikys saugaus atstumo reikalavimų. Tačiau plačiąja prasme labai svarbus ir patalpose esantis oras, nes jis nuolatos cirkuliuoja“, – nurodo Amerikos šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo inžinierių draugijos Epidemijos darbo grupės vadovas Maxas Shermanas.

„Lauke saugiau nei patalpose“ – taip įpratome sakyti prasidėjus pandemijai. J.Allenas pabrėžia, kad visada, net ir po pandemijos, turėtume daugiausia dėmesio skirti apsaugai patalpose.

„Esame patalpose gyvenanti rūšis. 90 proc. laiko praleidžiame viduje. Oras, kuriuo kvėpuojame patalpose, daro didžiulę įtaką mūsų sveikatai, nesvarbu, ar kalbame apie infekcines ligas, ar apie ką nors kita. Tačiau ilgą laiką šį faktą visuomenė buvo primiršusi“, – pastebi jis.

Pasak M.Shermano, užtikrinti, kad patalpose kvėpuotume tinkamu oru, nėra taip sudėtinga: „Svarbiausia sumažinti dalelių, galinčių pernešti COVID-19 ar kitą bjaurų virusą, skaičių“.

Tai padaryti galima vėdinant ir filtruojant.

Filtravimas – tai oro valymas, pašalinant užkrėstas daleles. Tačiau vėdinimą verčiau įsivaizduokime kaip oro skiedimą – kad sumažintumėme dalelių koncentraciją, į vidų įleidžiame daugiau šviežio oro.

J.Allenas sako, kad būtent dėl praskiedimo lauke virusas neplito taip, kaip viduje.

„Lauke užkrato kitiems beveik neperduodame. Kodėl taip yra? Todėl, kad ten praskiedimas neribotas, nes oras nuolatos ventiliuojasi. Todėl net ir daug žmonių sutraukiančių protestų ar sporto renginių lauke metu virusas taip intensyviai neplinta. Jei plistų, labai greitai tai pastebėtume. Visa, kas blogiausia, įvyksta patalpose“, – aiškina mokslininkas.

Dar prieš atsirandant šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemoms, vėdinimas buvo integruotas į daugelį pastatų projektų.

Pagal 1901 m. Niujorke priimtą Apgyvendinimo nuomos aktą, kiekviename daugiabučiame pastate (t.y. pastate, kuriame gyvena kelios šeimos) turėjo būti įrengta ventiliacija, tekantis vanduo ir dujinis apšvietimas.

Statybininkai vėdinimo klausimą išsprendė pastatų viduryje įrengdami erdvę, besitęsiančią nuo stogo iki žemės – taip į pastatą patekdavo daugiau oro.

„XIX a. pabaigoje žmonės pagaliau pradėjo suprasti, kaip plinta ligos. Taigi, oro šachtos ir dėl jų atsiradusi ventiliacija buvo laikomos įvairiausių daugiabučiuose kildavusių sveikatos problemų sprendimu, – tieiga Nuomos muziejaus (JAV) programų direktorė Katheryn Lloyd. – Buvo daug tuberkuliozės, difterijos ir kitų plintančių ligų atvejų. Dabar žinome, kad jos plinta tarsi per orą.“

Vis dėlto, ir šiandien susiduriame su ta pačia problema.

„Savo namuose užtikrinti tinkamą vėdinimą yra labai svarbu“, – pabrėžia M.Shermanas.

Vienas iš paprasčiausių ir pigiausių būdų tai padaryti – atidaryti langus.

Aplinkos apsaugos agentūra pataria atidaryti duris arba langus priešinguose namų galuose, kad susidarytų kryžminė ventiliacija.

Atidarius aukščiausiai ir žemiausiai esančius langus, ypač jei jie skirtinguose aukštuose, taip pat galima padidinti vėdinimą. Dar geriau patalpas pravėdinsite naudodami ventiliatorių.

„Jei naudojamas vienas ventiliatorius, jis turėtų būti nukreiptas ta pačia kryptimi, kuria natūraliai juda oras. Natūralią oro judėjimo kryptį galite nustatyti stebėdami, kaip juda užuolaidos, laikydami lengvą audinį ar numetę popieriaus skiautę ir stebėdami, kuria kryptimi jį nuskris“, – pasti JAV Aplinkos apsaugos agentūros atstovai.

J.Allenas sako, kad vien lango pravėrimas jau duoda naudos: „Netgi vos keletą centimetrų pravertas langas iš tiesų padidina oro kaitą, ypač jei langus atidarote keliose namo vietose, kad susidarytų tam tikras slėgio skirtumas“.

Svarbu paminėti, kad jei jūsų namuose įrengta aktyvaus vėdinimo sistema, ji turi veikti, kad iš tikrųjų cirkuliuotų arba filtruotų orą. EPA teigimu, šios sistemos šildymo ir vėsinimo sezono metu veikia mažiau nei 25 proc. laiko.

„Daugumoje modernių valdiklių yra nustatymas, pagal kurį ventiliatorius visą laiką veiks mažu pajėgumu. Paprastai tai geriausias pasirinkimas, nes taip užtikrinama, kad oras visą laiką bus stumiamas per filtrą ir maišomas jūsų namuose“, – pataria M.Shermanas.

To vertėtų nepamiršti, jei laukiate svečių arba jei kas nors iš namiškių turi didesnę riziką susirgti sunkia liga.

Pasirinkite efektyviausią filtrą, koks tik tinka jūsų vėdinimo sistemai – ir keiskite jį reguliariai.

Filtrai turi minimalią efektyvumo vertę (MERV), kuri rodo, kaip gerai jie sulaiko mažas daleles. Amerikos šildymo, vėsinimo ir oro kondicionavimo inžinierių draugija rekomenduoja naudoti bent jau MERV-13 filtrą, kuris, pasak jų, bent 85 proc. efektyviau sulaiko 1-3 mikronų daleles.

Jei tokios galimybės nėra, gerai tinka ir nešiojamieji oro filtrai – tačiau EPA primena, kad reikia naudoti tokius, kurie pagaminti numatytam patalpos dydžiui ir atitinka bent vieną iš šių kriterijų:

Kai įeinate į patalpą, niekaip plika akimi neįvertinsite, ar ji tinkamai išvėdinta, ar ne. Žmonėms patiems įvertinti rizikos lygį gali būti sudėtinga.

J.Allenas siūlo pradėti nuo pagrindinių dalykų: svarbu pasiskiepyti ir žinoti, kiek žmonių jūsų šalyje ar bendruomenėje serga COVID-19.

Tačiau vėliau viskas tik sudėtingėja – kadangi net ir didelis vienoje patalpoje esančių žmonių skaičius nebūtinai reiškia didžiulę riziką.

„Kuo daugiau žmonių patalpoje, tuo rizika užsikrėsti gali būti didesnė, tačiau jei patalpa tinkamai vėdinama, tai nelabai turi reikšmės“, – teigia mokslininkas.

Ventiliacijos standartai grindžiami „šviežio oro kiekiu, tenkančiu vienam žmogui, ir šviežio oro kiekiu, tenkančiu vienai kvadratiniam metrui, – aiškina J.Allenas. – Taigi, jei jūsų aplinkoje sumontuota gera sistema, kuo daugiau žmonių įeina į patalpą, tuo intensyviau ji vėdinama“.

Viena iš priemonių, galinčių padėti įvertinti, kaip efektyviai patalpa vėdinama, yra CO² matuoklis, kurį, J.Alleno teigimu, norėtųsi dažniau matyti viešosiose erdvėse. Mokslininkas su savimi dažnai pasiima nešiojamąjį matuoklį, kurį internete galima rasti už 100-200 JAV dolerių.

„Jei matote, kad milijonui dalelių tenka mažiau nei tūkstantis, paprastai tai reiškia, kad patalpa vėdinama taip, kaip buvo numatyta projektuojant sistemas. Tačiau nepamirškite, kad tie standartai nėra patys tinkamiausiai mūsų sveikatai. Taigi, norisi, kad vėdinimas būtų dar intensyvesnis“, – aiškina mokslininkas.

J.Allenas pabrėžia, kad matuojant CO² kiekį, svarbu, jog vienam milijonui dalelių tektų maždaug 800. Jis taip pat pažymi, kad net jei patalpoje yra mažas CO² kiekis, tai nebūtinai reiškia, kad ji nesaugi – jei filtravimo lygis aukštas, kaip pavyzdžiui, lėktuve, tuomet problemų nėra.

Atlantos viešųjų mokyklų kuratorė Lisa Herring sako, kad jos mokyklų rajone įrengta 5 000 oro filtravimo įrenginių – tiek, kad jų užtektų kiekvienai klasei – „iš esmės keičia situaciją“.

Apygarda dar prieš pandemiją keliose mokyklose ėmėsi vėdinimo sistemų atnaujinimo, tačiau gavus finansavimą, buvo galima įrengti papildomų filtravimo įrenginių tuo metu, kai kaukių dėvėjimas jau tapo neprivalomas.

„Kai žinome, kad oro filtravimo sistemos jau įdiegtos, įgauname daugiau pasitikėjimo“, – sakė L.Herring.

Dėl federalinio finansavimo visose JAV esančios mokyklos pasinaudojo galimybe atnaujinti ventiliacijos sistemas.

Georgetowno universiteto McCourt'o viešosios politikos mokyklos analitinis centras „FutureEd“ vasarį atliktoje analizėje nustatė, kad valstybinės mokyklos vėdinimo sistemų projektams skyrė 4,4 mlrd. dolerių, o jei tokios tendencijos išliks ir toliau, ši suma gali išaugti iki beveik 10 mlrd. dolerių.

Manchesterio mokyklų apygarda vėdinimo sistemų atnaujinimui skyrė beveik 35 mln. dolerių, o laikinoji vyriausioji kuratorė Jennifer Gillis sako, kad federalinis finansavimas mokykloms „gyvybiškai svarbus“.

Jos manymu, vėdinimas labai svarbus ir nepastebimas būdas užtikrinti žmonių saugumą.

„Dauguma pastate esančių žmonių apie tai nesusimąsto, tačiau vėdinimas – daug pastangų nereikalaujantis būdas užtikrinti saugumą mokyklose. Nuo pat pradžių tikslas visada buvo įleisti į vidų vaikus ir darbuotojus, bet sudaryti saugias sąlygas jiems visiems“, – teigia mokyklų kuratorė.

M.Shermano teigimu, gera ventiliacija mokinius ne tik apsaugo nuo COVID-19 – ji taip pat gali pagerinti jų akademinius pasiekimus.

„Jie geriau mokysis, bus budresni ir imlesni. Jei patalpose oro kokybė bus gera, vaikai bus sveikesni“, – sakė jis.

Praėjusį mėnesį Joe Bideno administracija, siekdama sustiprinti efektyvaus vėdinimo vaidmenį kovoje su COVID-19, paskelbė „Švaraus oro pastatuose iššūkį“.

Šis iššūkis ragina pastatų operatorius ir savininkus gerinti vėdinimą laikantis EPA nustatytų gairių.

Pagrindiniai tikslai – sukurti švaraus patalpų oro veiksmų planą, optimizuoti vėdinimą šviežiu oru, pagerinti oro filtravimą ir valymą bei paskatinti pastato administraciją bendradarbiauti su gyventojais, kad būtų didinamas informuotumas, įsipareigojimas ir dalyvavimas.

Galbūt šis iššūkis surengtas kiek pavėluotai, tačiau J.Allenas į jį reaguoja entuziastingai.

„Baltieji Rūmai pasinaudojo savo padėtimi, kad nedviprasmiškai pasakytų, jog švarus oras ir pastatai yra svarbūs. Tai didžiulis įvykis. Gali kilti daug klausimų dėl įgyvendinimo ir dėl finansavimo – tačiau tai labai aiški žinia, kuri jau buvo perduota įmonėms, ne pelno siekiančioms organizacijoms, universitetams ir valstijų vadovams. Matau, kad pokyčiai jau vyksta“, – džiaugėsi mokslininkas.