Todėl pasaulis šiuo metu ko gero yra arčiau branduolinio konflikto nei bet kada nuo 1962 m. Kubos raketų krizės. Taigi, kaip realybėje atrodytų visapusiškas apsikeitimas branduoliniais smūgiais? Ar tai būtų tikras visuotinis Armagedonas, ar kai kurie žmonės ir vietovės vis dėlto galėtų tai išgyventi?
Šį klausimą jau nagrinėjo daug mokslininkų. Jų darbai stebėtinai mažai žinomi – greičiausiai todėl, kad taikos metu niekas nenori galvoti apie sunkiai įsivaizduojamus dalykus. Tačiau taikos meto nebėra, ir virš mūsų planetos vėl tvyro daugybės grybų debesų šešėliai, rašoma Boyce Thompsono instituto (kuris yra Cornello universiteto dalimi) projekto „Alliance for Science“ svetainėje paskelbtame straipsnyje.
Dabartinė branduolinė ginkluotė
Naujausiame Rusijos branduolinių karinių pajėgumų vertinime teigiama, kad 2022 m. pradžioje Rusija turėjo maždaug 4477 branduolines kovines galvutes – ir beveik 6000, jei įskaičiuosime ir „nebenaudojamas“ kovines galvutes. JAV turi panašų kiekį – 5500 kovinių galvučių, iš kurių 3 800 yra greitai dislokuojamos.
Šių ginklų sprogstamąją galią sunku suvokti. Apskaičiuota, kad per Antrąjį pasaulinį karą buvo susprogdinta apie 3 mln. tonų (megatonų arba Mt) trotilo ekvivalento. Palyginimui, kiekvienas Jungtinės Karalystės „Trident“ povandeninis laivas turi 40 branduolinių galvučių, kurių ekvivalentas būtų 4 megatonos trotilo. Tai reiškia, kad kiekvienas povandeninis laivas turi didesnę griaunamąją galią, nei visi sprogmenys, panaudoti per visą Antrąjį pasaulinį karą.
Hirošima ir Nagasakis
1945 m. JAV atominėmis bombomis atakavo Japonijos miestus Hirošimą ir Nagasakį – ir pateikė du realius branduolinių ginklų poveikio žmonių populiacijai pavyzdžius.
140 000 žmonių Hirošimoje ir 73 000 žmonių Nagasakyje mirė iš karto arba per penkis mėnesius – dėl intensyvaus ugnies kamuolio skleidžiamo karščio ir jonizuojančiosios spinduliuotės.
Daug žmonių, atsidūrusių arčiau nei už kilometro nuo „nulinės zonos“, vietoje suanglėjo nuo karščio, o tie, kurie buvo nutolę iki 1,5 km, patyrė žaibiškus nudegimus, dėl kurių vėliau nusilupo dideli odos plotai. Iš kai kurių – ypač buvusių pastatuose – liko tik kaulai, nes dėl didelio karščio visas kūnas išgaravo.
Daugelis išgyvenusiųjų, vėliau japonų vadinamų hibakusha, patyrė ūmią spindulinę ligą (ARS). Jiems pasireiškė kruvinas viduriavimas, plaukų slinkimas, karščiavimas ir didelis troškulys. Daugelis jų vėliau mirė. Be tiesioginės spinduliuotės, juos taip pat veikė radioaktyvios dulkės.
Ilgalaikis radiacijos poveikis, kurį patyrė hibakusha, buvo intensyviai tiriamas. Buvo užfiksuotas leukemijos ir kietųjų organų vėžio atvejų pagausėjimas. Tačiau atominės bombos sprogimas nebuvo mirties nuosprendis savaime: tarp maždaug 100 000 išgyvenusiųjų vėžio atvejų per vėlesnius metus buvo užfiksuota tik apie 850, o leukemijos – mažiau nei 100.
Hirošima ir Nagasakis rodo, kad, išskyrus trumpalaikę ARS, ilgalaikė radiacija, sklindanti iš radioaktyvių dulkių, būtų mažiausia žmonių problema. Daug rimtesne bėda būtų socialinis žlugimas, badas ir didelės dalies planetos biosferos suirimas.
„Ribotas“ branduolinis konfliktas
Prieš karą Ukrainoje atrodė labai mažai tikėtina, kad supervalstybės vėl susidurs ir ims mojuoti branduoliniais ginklais, todėl daugelis mokslininkų ėmėsi tirti labiau ribotų branduolinių konfliktų poveikį.
Viename prieš dvejus metus paskelbtame tyrime buvo nagrinėjamas tikėtinas maždaug 100 Hirošimos dydžio branduolinių užtaisų (po 15 kt galingumo) abipusių smūgių poveikis Indijos ir Pakistano labiausiai apgyvendintoms miestų teritorijoms. Apskaičiuota, kad kiekvienas sprogimas išdegintų 13 m2 plotą, o dėl tokio scenarijaus į atmosferą patekus gaisrų dūmams, susidarytų apie 5 Tg (teragramai) suodžių.
Tiesioginės žmonių žūtys pagal šį „riboto“ branduolinio karo scenarijų tyrime nebuvo skaičiuojamos – tačiau manoma, kad jų skaičius siektų nuo dešimčių iki šimtų milijonų.
Poveikis planetai taip pat būtų didelis: pasiekę stratosferą suodžiai cirkuliuotų visame pasaulyje, blokuodami įeinančius Saulės spindulius ir per pirmuosius penkerius metus sumažindami Žemės paviršiaus temperatūrą 1,8C.
Tai būtų didesnis atšalimas nei dėl bet kurio neseniai įvykusio ugnikalnio išsiveržimo – ir didesnis nei dėl bet kokio klimato pokyčio per pastaruosius 1000 metų. Kritulių pobūdis smarkiai pasikeistų, o bendras jų kiekis sumažėtų apie 8 proc. (šie rezultatai gauti remiantis plačiai naudojamais klimato modeliais, kurie naudojami prognozuojant ilgalaikį šiltnamio efektą sukeliančių dujų poveikį).
Maisto produktų eksportas žlugtų, nes per vienerius metus baigtųsi jų atsargos, o ketvirtaisiais metais iš viso 1,3 mlrd. žmonių netektų maždaug penktadalio dabartinių maisto atsargų. Tyrėjai daro išvadą, kad „regioninis konfliktas, kurio metu būtų panaudota mažiau nei 1 proc. viso pasaulio branduolinio arsenalo, galėtų turėti neigiamų pasekmių pasaulio aprūpinimui maistu, kokių nėra buvę šiuolaikinėje istorijoje“.
2014 m. atlikus to paties scenarijaus (Indijos ir Pakistano apsikeitimo 100 branduolinių smūgių) tyrimą nustatyta, kad į stratosferą prasiskverbę suodžiai smarkiai pažeistų Žemės ozono sluoksnį, o ultravioletinių spindulių skvarba vidutinėse platumose padidėtų 30-80 proc. Tai padarytų „didelę žalą žmonių sveikatai, žemės ūkiui ir sausumos bei vandens ekosistemoms, – rašė mokslininkai. Bendras atšalimas ir sustiprėję UV spinduliai sukeltų didelį spaudimą pasaulinėms maisto atsargoms ir galėtų sukelti pasaulinį branduolinį badą“.
Totalus branduolinis karas
Jei pasaulinį badą gali sukelti vos 100 branduolinių sprogimų, koks galėtų būti rezultatas, jei JAV ir Rusija apsikeistų keliais tūkstančiais kovinių galvučių?
Viename 2008 m. tyrime buvo nagrinėjamas Rusijos ir JAV branduolinio karo scenarijus, pagal kurį Rusija į Vakarų šalis nukreiptų 2200 branduolinių ginklų, o JAV – po 1100 ginklų į Kiniją ir Rusiją. Taigi, iš viso detonuotų 4400 kovinių galvučių, kas sudarytų maždaug pusę dabartinių Rusijos ir JAV turimų atsargų.
Šiame scenarijuje nebuvo naudojami kitų valstybių turimi branduoliniai ginklai, kurių sprogstamoji galia prilygsta 440 mln. tonų, t.y. maždaug 150 kartų daugiau už visas per Antrąjį pasaulinį karą susprogdintas bombas.
Apskaičiuota, kad šis visavertis branduolinis karas tiesiogiai nusineštų 770 mln. gyvybių, o dėl degančių miestų ir miškų susidarytų 180 Tg suodžių. JAV maždaug pusė gyventojų atsidurtų ne toliau kaip 5 km atstumu nuo nulinio branduolinio sprogimo vietos, o penktadalis šalies gyventojų žūtų iš karto.
Vėlesniame 2019 m. paskelbtame tyrime buvo nagrinėjamas panašus, bet šiek tiek mažesnis 150 Tg suodžių išmetimas į atmosferą, po panašaus masto branduolinio karo. Tokio konflikto metu susidarytų tiek daug dūmų, kad per kitus šešis mėnesius Žemės paviršių pasiektų tik 30-40 proc. Saulės šviesos.
Dėl to smarkiai nukristų temperatūra, o visą vėlesnę Šiaurės pusrutulio vasarą oro temperatūra išliktų žemiau nulio. Nebūtų vegetacijos sezono. Tai būtų tikra branduolinė žiema.
Tai taip pat nebūtų tik trumpalaikis šuolis. Vėliau kelerius metus vasarą temperatūra vis dar nukristų žemiau nulio, o trečiaisiais ir ketvirtaisiais metais kritulių kiekis pasaulyje sumažėtų perpus. Prireiktų daugiau nei dešimtmečio, kad planetoje vėl įsivyrautų bent kiek normalus klimatas.
Iki to laiko didžioji dalis Žemės gyventojų jau būtų seniausiai mirę. Maisto gamyba pasaulyje sumažėtų daugiau nei 90 proc. – ir sukeltų visuotinį badą, dėl kurio mirtų milijardai žmonių. Daugelyje šalių pagal šį scenarijų iki antrųjų metų pabaigos išgyventų mažiau nei ketvirtadalis gyventojų. Pasauliniai žuvų ištekliai sunyktų, o ozono sluoksnis suirtų.
Modeliai yra bauginamai konkretūs. Pagal 4400 kovinių galvučių ir 150 Tg suodžių branduolinio karo scenarijų per penkerius metus nuo branduolinio karo vidutiniškai Kinijoje maistinių kalorijų sumažėtų 97,2 proc., Prancūzijoje – 97,5 proc., Rusijoje – 99,7 proc., Jungtinėje Karalystėje – 99,5 proc., o JAV – 98,9 proc. Visose šiose šalyse praktiškai visi, išgyvenę pirminius sprogimus, vėliau kentėtų badą.
Žmonių išnykimas?
Net 150 Tg suodžių pagal branduolinio karo scenarijų yra daug kartų mažiau už į atmosferą išmestų dūmų ir kitų kietųjų dalelių kiekį, kurį sukėlė asteroidas, kuris prieš 65 milijonus metų trenkėsi į Žemę ir pražudė dinozaurus bei maždaug du trečdalius tuo metu gyvenusių gyvūnų rūšių.
Tai reiškia, kad dalis žmonių išliktų ir galiausiai vėl apgyvendintų planetą – ir kad visiškas Homo sapiens rūšies išnykimas yra mažai tikėtinas net ir po plataus masto branduolinio karo. Tačiau didžioji dauguma žmonių populiacijos patirtų itin žiaurią mirtį nuo nudegimų, radiacijos ir bado, o žmonių civilizacija greičiausiai visiškai žlugtų. Išlikusieji išgyventų nuniokotoje, negyvenamoje planetoje.
Būtent šis bendras branduolinio Armagedono pasekmių supratimas lėmė 1985 m. tuometinio JAV prezidento Ronaldo Reigano ir Sovietų Sąjungos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo pareiškimą, kad „branduolinis karas negali būti laimėtas ir niekada neturi būti kariaujamas“. Net ir dabar, kai Ukrainoje siaučia karas, jis išlieka toks pat teisingas, kaip ir tada.
Kai bombarduojamos vaikų ligoninės ir gimdymo namai, o besitraukiantys pabėgėliai apšaudomi, sukyla labai stiprios emocijos. Tačiau galiausiai turi nugalėti šaltas protas – kad galėtume atsitraukti nuo Rusijos ir NATO konfrontacijos slenksčio, kol dar ne per vėlu. Branduolinio eskalavimo kaina – tai planetos savižudybė, be jokių laimėtojų. Tai neišgelbės gyvybių Ukrainoje – bet padidintų dabartinio karo aukų skaičių nuo tūkstančių iki milijardų, rašo „Alliance for Science“.
