Komanda savo tyrime, paskelbtame žurnale „BMC Journal of Medical Case Reports“ rašo, kad dar keisčiau yra tai, jog prieš mirtį vyras „nejautė jokių simptomų“ – ir, tikėtina, kad jo viruso koncentracija mirties metu buvo gana nedidelė.
Ataskaitoje pažymima, kad „tai rodo, jog po mirties paimti tepinėliai yra svarbūs visais skrodimo atvejais – o ne tik tais, kai mirtis gali būti susijusi [su COVID-19]“ ir parodo, kad patologams vertėtų ištirti, ar mirusiojo organizme COVID-19 neužsilaikė „praėjus ilgam laikui po mirties, net jei iš pradžių nustatyta viruso koncentracija buvo nedidelė“.
Nors buvo patvirtinta, kad vyras mirė nuskendęs, Italijos įstatymai reikalauja, kad COVID-19 tyrimas vis tiek būtų atliktas. Atlikus tyrimus ir skrodimą, jo kūnas buvo pervežtas į vietinį morgą – ten, užplombuotame ir dezinfekuotame neperšlampamame maiše, vėsioje 4 °C temperatūroje ir buvo laikomas.
Viskas atrodė įprastai, tačiau dėl vėluojančio leidimo laidoti kūnas ten išbuvo šiek tiek ilgiau, nei tikėtasi. Tiksliau – keturiasdešimt vieną dieną.
Bylos ataskaitoje aiškinama, kad per tą laiką „iš lavono nosiaryklės tepinėliai buvo paimti dvidešimt aštuonis kartus“ ir „visada tai darė ta pati komanda, tinkamai pasiruošusi ir atlikusi standartines procedūras pagal tarptautines gaires ir nustatytus protokolus“. Tai tas pats COVID-19 testas, prie kurio esame įpratę, kai į nosį įkišamas ilgas pagaliukas.
Visų iki vieno testų atsakymai buvo teigiami – komanda, kad įsitikintų, net pakartotinai ištyrė kiekvieną iš jų su kito tiekėjo reagentų rinkiniu.
COVID-19 viruso daleles organizme komanda aptiko net ir praėjus beveik šešioms savaitėms po mirties. Maža to, besibaigiant testavimo laikotarpiui, jos liko vienintelėmis organizme aptiktomis dalelėmis (kai tyrėjai atlieka COVID-19 tyrimą, jie tuo pačiu metu gali atlikti ir kontrolinį tyrimą, kad patikrintų, ar tyrimo rezultatai tikrai gauti iš norimų mėginių. Jie tai daro tirdami žmogaus ląstelių RNR, kuri paėmus tepinėlį pasklinda kartu su viruso dalelėmis – jei žmogaus RNR nerandama, vadinasi, tepinėlis tikriausiai nebuvo paimtas iš žmogaus nosies).
Tačiau praėjus 41 dienai, tyrėjai mėginiuose žmogaus RNR rasti nebesugebėjo. COVID-19 testų atsakymai vis dar buvo teigiami, o žmogiškosios ląstelės jau buvo nebeaptinkamos.
Tai ne šiaip sau keistas kuriozas: pranešimas apie šį atvejį turi realią reikšmę tam, kaip COVID-19 pandemijos metu elgiamasi su mirusiųjų lavonais. Kaip nurodo tyrimo autoriai, yra daugybė gerų tyrimų apie viruso elgseną gyvuose organizmuose ir aplinkoje, tačiau „trūksta duomenų apie viruso patvarumą mirusiųjų kūnuose – ir apie riziką užsikrėsti nuo lavonų“. Tai problema, nes „su skrodimais dirbantys darbuotojai (patologai, technikai ir kt.) susiduria su galimu biologinės rizikos šaltiniu, o tai turi reikšmės ne tik sveikatos, bet ir medicininiu teisiniu požiūriu“.
Nors dažniausiai COVID-19 infekcija perduodama oro lašeliniu būdu, tai – ne vienintelis galimas būdas užsikrėsti. Ataskaitoje pažymima, kad „viruso perdavimas per kontaktą su užkrėstomis kūno išskyromis, oru ir fekaliniu-oraliniu būdu“ taip pat yra įmanomas. Nors kol kas nėra moksliškai patvirtintų duomenų, kad gyvieji būtų užsikrėtę nuo mirusiųjų, tačiau bent vienas tyrimas yra parodęs, kad rizika užsikrėsti nuo lavono išlieka iki 35 valandų po mirties – tai svarbi informacija tiems, kuriems pavesta prižiūrėti ir paruošti kūnus laidojimui ar kremavimui.
Nors autoriai pažymi, kad jų atliktas tyrimas kiek ribotas – etikos komitetai paprastai nepalankiai žiūri į pastangas aktyviai įtraukti žmones į pomirtinius tyrimus – jie tikisi, kad jų rezultatai paskatins būsimus tyrimus.
O dėl ukrainiečio – galiausiai buvo gautas leidimas jį laidoti, todėl tam įvykus tyrimas galiausiai ir buvo nutrauktas.
Parengta pagal „IFL Science“.
