Nuo to laiko apie pakartotinius užsikrėtimus, ypač po omikrono atmainos atsiradimo, girdime dažnai. Ankstyvieji Pietų Afrikos Respublikoje atlikti tyrimai (vis dar nerecenzuoti, todėl laukiama kitų mokslininkų peržiūros) rodo, kad po šios atmainos atsiradimo pakartotinio užsikrėtimo rizika gerokai padidėjo.
Taigi, kodėl daugėja pakartotinių užsikrėtimų atvejų? Atsakymas paprastas: todėl, kad mūsų imuniteto dažnai nebepakanka, jog išvengtume infekcijos. Taip gali nutikti dėl to, kad atsiranda naujos viruso atmainos, pavyzdžiui, omikronas, kuris dėl savo formos mutacijų yra mažiau atpažįstamas imuninei sistemai, o tai reiškia, kad virusas „aplenkia“ anksčiau susifromavusį imunitetą. Taip gali būti ir dėl to, kad imunitetas susilpnėjo nuo paskutinio užsikrėtimo ar skiepijimo. Žinome, kad taip gali nutikti po COVID-19 atsiradusiam imunitetui, todėl ir reikia skiepytis pakartotinai.
Koronavirusas beveik visada patenka į žmogaus organizmą per nosį ir gerklę. Imunitetas šių sričių gleivinėse paprastai būna gana trumpalaikis, palyginus su sisteminiu imunitetu visame mūsų organizme. Tai gali paaiškinti, kodėl apsauga nuo sunkios ligos, kurios esmė paprastai būna plaučiuose, trunka ilgiau nei apsauga nuo infekcijos.
Kaip dažnai pasitaiko pakartotiniai užsikrėtimai?
Jungtinė Karalystė neseniai pradėjo skelbti duomenis apie pakartotinius COVID-19 užsikrėtimus. Šiuo atveju pakartotinis užsikrėtimas reiškia, kad teigiamas COVID-19 testo rezultatas gautas praėjus daugiau nei 90 dienų po paskutinio užsikrėtimo.
Iki 2022 m. vasario 6 d. Anglijoje buvo užregistruota daugiau kaip 14,5 mln. pirminių infekcijų ir apie 620 000 pakartotinių užsikrėtimų – taigi vienam pakartotiniam užsikrėtimui tenka 24 pirminės infekcijos. Nuo 2021 m. gruodžio 1 d. pranešta apie daugiau kaip 50 % visų pakartotinių užsikrėtimų, o tai vėlgi leidžia manyti, kad pakartotinės infekcijos rizika gerokai padidėjo paplitus omikronui.
Jungtinės Karalystės Nacionalinės statistikos biuras (ONS) taip pat matuoja pakartotiniųs užsikrėtimus, nors tai daro kiek kitaip. Kad asmuo būtų laikomas pakartotinai užsikrėtusiu, tarp teigiamų PGR tyrimų turi praeiti 120 dienų arba turi būti gauti keturi neigiami PGR tyrimai iš eilės. ONS nurodo, kad pakartotinio užsikrėtimo dažnis po omikrono atsiradimo padidėjo 15 kartų ir šiuo metu pakartotiniai užsikrėtimai sudaro apie 10 proc. visų Anglijoje užregistruotų užsikrėtimų, palyginus su vos 1 proc. 2021 m. lapkričio mėn.
Tačiau galima įtarti, kad šis skaičius yra gerokai per mažas. Dėl numatyto 90 arba 120 dienų tarpo neabejotinai bus praleisti kai kurie anksčiau įvykę pakartotiniai užsikrėtimo atvejai. Be to, palyginus kasdien užregistruojamų atvejų skaičių su įverčiais, kiek gyventojų bet kuriuo metu yra užsikrėtę virusu, paaiškėjo, kad maždaug pusė pirminių infekcijų net nėra diagnozuojamos. Todėl tikėtina, kad daugelis pakartotinių užsikrėtimo atvejų neteisingai priskiriami pirminiams. Be to, jei pakartotinai užsikrėtus sergama lengviau, tikėtina, kad didesnė jų dalis ir liks nediagnozuota.
Bet ar tikrai užsikrėtus dar kartą sergama lengviau?
Pirmą kartą užsikrėtę paskiepyti žmonės (kurie jau įgiję tam tikrą COVID-19 imunitetą) paprastai serga lengviau nei neskiepyti (neturintys jokio imuniteto) – štai kodėl hospitalizacijos rodikliai tarp paskiepytųjų yra mažesni.
Todėl galima daryti prielaidą, kad apskritai pakartotinės infekcijos turėtų būti ne tokios varginančios ir pavojingos kaip pirminės infekcijos, nes pakartotinai užsikrėtęs asmuo jau turi tam tikrą imunitetą po pirmojo užsikrėtimo. Be to, daugelis žmonių tarp užsikrėtimų pasiskiepija, todėl jų imunitetas dar labiau sustiprėja.
Nors imunitetas silpnėja, apsauga nuo sunkios ligos ir mirties išlieka stipri. Taigi, kraštutiniu atveju pakartotinis užsikrėtimas neabejotinai yra mažiau pavojingas.
Tačiau tai, ar antrą kartą užsikrėtę nesijausite taip blogai kaip pirmą kartą, gali priklausyti ir nuo to, kada užsikrėtėte. ONS duomenys rodo, kad žmonių, pranešančių apie pakartotinio užsikrėtimo simptomus, dalis skiriasi priklausomai nuo to, kokia viruso atmaina jie užsikrėtė antrą kartą.
ONS vertinimu, pakartotinai užsikrėtus alfa atmaina simptomai pasireiškė tik 20 % atvejų, pakartotinai užsikrėtus delta atmaina simptomai pasireiškė 44 %, o omikron atmaina – 46 % atvejų. Duomenys taip pat rodo, kad, palyginus su pirminiu užsikrėtimu, antrą kartą užsikrėtusiems alfa atmaina simptomai pasireiškė daug rečiau. Tuo tarpu delta atmaina pakartotinai užsikrėtusiems žmonėms simptomai pasireiškė šiek tiek dažniau nei pirminės infekcijos atveju. Pakartotinai užsikrėtus omikronu, simptomų dažnis buvo maždaug toks pat kaip ir užsikrėtus pirminiu virusu.
Žinoma, kad COVID-19 ligos sudėtingumas skiriasi priklausomai nuo atmainos, kuria užsikrėtėte. Tačiau sunku atskirti, kiek minėtas skirtumas priklauso nuo skirtingo atmainų stiprumo, o kiek – nuo po ankstesnio užsikrėtimo COVID-19 įgyto imuniteto lygio.
Vis dar neatsakyta į klausimą, ar neskiepytam asmeniui užsikrėtimas omikron atmaina yra mažiau pavojingas, jei tas asmuo jau buvo užsikrėtęs. Per nedidelį omikrono protrūkį viename JAV namų ūkyje vienas neskiepytas asmuo užsikrėtė virusu pirmą kartą, o kiti keturi neskiepyti asmenys – antrą kartą. Pirmą kartą virusu užsikrėtęs asmuo sirgo sunkiau nei pakartotinai užsikrėtusieji, tačiau labai mažas atvejų skaičius neleidžia daryti tvirtų išvadų.
Kita vertus, praeityje matėme ir pranešimų apie sunkesnę ligą, kurią sukėlė pakartotinis užsikrėtimas. Taigi, nors tikėtina, kad pakartotinis užsikrėtimas turėtų būti lengvesnis, šiuo metu dar neturime tvirtų tai patvirtinančių įrodymų.
Ar pakartotinis užsikrėtimas stiprina imunitetą?
Beveik neabejotinai taip. Vienkartinis ankstesnis užsikrėtimas suteikia panašią apsaugą nuo užsikrėtimo omikron atmaina kaip ir dvi vakcinos dozės, todėl galima daryti prielaidą, kad pakartotinis užsikrėtimas taip pat sustiprins imunitetą.
Tačiau toks imunitetas vis tiek jūsų neapsaugos 100 %. Yra įrodymų, kad žmonės pakartotinai užsikrėtė net kelis kartus. Tačiau tai neturėtų stebinti, nes žinome, kad kiti koronavirusai, kuriais gali užsikrėsti žmonės, pakartotinius užsikrėtimus sukelia kas kelerius metus.
Straipsnio autorius – Rytų Anglijos universiteto medicinos profesorius Paulas Hunteris.
Parengta pagal „IFL Science“.
