Ekspertai sako, kad nenustebtų, jei šiais metais atsirastų dar viena nauja varginanti koronaviruso atmaina – tačiau sunku prognozuoti, kaip greitai ši atmaina plis, kaip gerai išvengs žmogaus imuninės sistemos ir ar sukels sunkesnes ligas nei ankstesnės viruso versijos.
Omikron atmaina įgijo pranašumą prieš delta atmainą ir dėl to, kad yra labai plintanti, ir dėl to, kad gali išvengti skiepytų ir anksčiau persirgusių žmonių imuninės apsaugos. Tai leido šiai atmainai užkrėsti dalį populiacijos, kurios delta atmaina taip lengvai užkrėsti negali, sako Alberto Einsteino medicinos koledžo Niujorke mikrobiologijos ir imunologijos profesorius bei virusologas Kartikas Chandranas. Kad galėtų konkuruoti su omikronu, būsimoms hipotetinėms susirūpinimą keliančioms atmainoms reikėtų panašiai pagerinti ir užkrečiamumą, ir imuninį išvengiamumą, sako imunologas.
„Nėra pagrindo manyti, kad virusas genetiškai išseko, – sakė jis. – Tikiu, kad sulauksime daugiau atmainų ir panašių bangų“. Tai reiškia, kad po naujosios atmainos pasirodymo padidėtų užsikrėtimų skaičius.
Tačiau nors kita probleminė atmaina galėtų lengvai plisti ir išvengti imuninės sistemos, kitų jos savybių – tokių kaip virulentiškumo (viruso sukeliamos ligos sunkumo) – trajektorija lieka neaiški.
Kaip galėtų atrodyti naujoji atmaina?
Atsižvelgiant į dabartinį koronavirusinės infekcijos paplitimą pasaulyje ir SARS-CoV-2 mutacijų dažnį, „galima nuspėti, kad atsiras naujų atmainų“, – teigia McMasterio universiteto (Kanadė) patologijos ir molekulinės medicinos profesorė Karen Mossman. Tačiau, kaip jau supratome per pastaruosius dvejus pandemijos metus, ne kiekviena nauja atmaina yra pakankamai konkurencinga, kad įsivyrautų, sako ji.
Būsimos atmainos konkurencinį pranašumą gali įgyti keliais būdais. Teoriškai, viena iš šių galimų trajektorijų galėtų būti tokia: atmaina būtų labiau užkrečiama nei omikron ir kartu sukeltų ne tokias sunkias komplikacijas, mano mokslininkė.
„Virusams reikia daugintis ir plisti į naujus nešiotojus. Sėkmingiausi virusai tai daro greitai plisdami ir nesukeldami simptomų, nes užsikrėtęs nešiotojas gali lengvai judėti ir perduoti užkratą kitiems nešiotojams, – sakė K.Mossman. – Virusui nenaudinga nužudyti nešiotoją prieš plintant toliau“.
Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad omikron atmaina gali būti mažiau linkusi sukelti sunkią ligą nei ankstesni variantai. Iš dalies taip gali būti todėl, kad ši atmaina lengviau auga viršutiniuose kvėpavimo takuose ir prasčiau plaučiuose – tačiau tai taip pat gali padėti šiai atmainai lengviau plisti. Šiuo atveju atrodo, kad virusas galėjo evoliucionuoti taip, jog būtų mažiau pavojingas, todėl kad taip lengvai „šokinėja“ nuo vieno nešiotojo prie kito.
Tačiau nėra jokios garantijos, kad kita susirūpinimą kelianti atmaina bus panaši į dabartinę, pažymi K.Mossman: „Mutacijų, kurios suteikia selektyvų pranašumą, rinkinys taip pat gali sukelti sunkesnes komplikacijas“, – sakė ji.
Pavyzdžiui, dėl mutacijų, suteikiančių virusui gebėjimą neįtikėtinai greitai daugintis arba išvengti antikūnų, neleidžiančių jam patekti į ląsteles, gali padidėti tikimybė, kad virusas sukels sunkią infekciją.
Delta atmaina pasižymėjo tokiu savybių deriniu: plito lengviau nei visos ankstesnės koronaviruso atmainos, tačiau kartu dvigubai padidino hospitalizacijos riziką neskiepytiems žmonėms, palyginus su alfa atmaina, pranešė „The New York Times“. ŽIV ir Ebola yra virusinių ligų pavyzdžiai, kurios, nepaisant to, kad egzistuoja jau dešimtmečius, neišsivystė ir netapo mažiau pavojingomis. Dar vienas pavyzdys – raupai, prieš juos išnaikinant.
Mintis, kad virusas laikui bėgant gali tapti mažiau pavojingu, „tikrai nėra nepagrįsta hipotezė“, – teigia K.Chandranas, tačiau jis sutinka su K.Mossman, kad toks rezultatas nėra užtikrintas. Ekspertas pažymi, kad dažnai virusams dauginantis ir kaupiant mutacijas, atskiros genomo mutacijos sąveikauja tarpusavyje ir gali sukelti netikėtų padarinių. Dėl šio reiškinio, vadinamo epistaze, labai sunku numatyti būsimų variantų evoliuciją ir elgseną.
Didžiulė nežinomybė
Apibendrinant, yra fiziniai ir genetiniai apribojimai, kurie nustato SARS-CoV-2 evoliucijos mastą, pastebi K.Chandranas. Kai kurie iš šių apribojimų neleidžia virusui tapti itin užkrečiamu, todėl mokslininkai tikisi, kad viruso užkrečiamumas galiausiai susilygins ir nustos didėti, rašoma „Nature“.
Fiziniu lygmeniu „virusai turi žengti ploną ribą tarp stabilumo ir nestabilumo“, ir šis balansavimas riboja jų užkrečiamumą, teigia K.Chandranas. Virusas iš esmės yra mikroskopinė dėžutė, pilna genetinės medžiagos, ir ši dėžutė turi būti pakankamai tvirta, kad apsaugotų genetinę medžiagą organizme ir išoriniame pasaulyje. Tačiau norint užkrėsti ląsteles, dėžutė turi atsidaryti, kad viruso genetinė medžiaga išplistų. Per daug stabilus virusas negali atsidaryti ir užkrėsti ląsteles taip efektyviai, o per daug nestabilus ilgai neišgyvens, kai bus išmestas į išorę kam nors čiaudint, aiškina K.Chandranas.
Mokslininkas sako, kad genetiniu lygmeniu virusas gali sukaupti tik tam tikrą kiekį mutacijų, kol pradės netinkamai veikti.
Pavyzdžiui, kad virusas sukeltų infekciją, reikia, kad jo smaigalio baltymas gerai priglustų prie žmogaus ląstelių receptoriaus. Mutacijos smaigalyje gali padėti mikrobui pasislėpti nuo ankstesnių variantų antikūnų. Omikrono smaigalyje yra apie 30 mutacijų, iš kurių keletas padeda išvengti imuninės sistemos. Tačiau greičiausiai yra riba, kiek mutacijų gali sutalpinti smaigalys, kol jo gebėjimas prisijungti prie žmogaus ląstelių pradės silpnėti, teigia imunologas.
Šiuo požiūriu virusas greičiausiai dar turi šiek tiek genetinės laisvės. Remiantis tyrimu, gruodžio 2 d. paskelbtu žurnale „Science“, SARS-CoV-2 greičiausiai gali atlaikyti daugybę išvengiamųjų mutacijų, t.y. tokių, kurios padeda virusui išvengti antikūnų, ir kartu išlaikyti gebėjimą įsiskverbti į žmogaus ląsteles.
„Didelis struktūrinis lankstumas, kurį pastebėjome SARS-CoV-2 smaigalio baltyme, rodo, kad omikron atmaina greičiausiai nebus šio viruso istorijos pabaiga“, – „The Harvard Gazette“ sako vyresnysis tyrimo autorius, Harvardo medicinos mokyklos mikrobiologijos docentas ir Brighamo moterų ligoninės infekcinių ligų specialistas daktaras Jonathanas Abrahamas.
Dėl kitų nežinomųjų SARS-CoV-2 evoliucijos ateitį sunku prognozuoti. Vienas iš svarbiausių klausimų – iš kur atsiras kitas susirūpinimą keliantis variantas – nes jis gali būti kilęs ne iš omikron genetinės linijos, įspėja K.Chandranas. Omikron kilo iš kitos koronavirusų šeimos medžio šakos nei delta, nors tuo metu delta buvo dominuojanti – tad kitos atmainos kilmė gali būti panaši.
Tuo tarpu gyvūnai kaip koronaviruso nešiotojai yra dar vienas nenuspėjamas dalykas.
SARS-CoV-2 gali užkrėsti įvairius gyvūnus – audines, šeškus, kates, baltauodegius elnius ir įvairius primatus, pranešė „Nature“. Tai kelia susirūpinimą, kad virusas, cirkuliuodamas tarp gyvūnų, gali įgyti mutacijas, dėl kurių jis taptų labiau užkrečiamu ar mirtinu žmonėms – arba pakenktų vakcinų veiksmingumui. Kad toks scenarijus išsipildytų, gyvūną užkrėtęs koronavirusas turėtų grįžti atgal į žmones, o kai kuriais atvejais virusas gali taip mutuoti, kad nebegalės užkrėsti žmonių, pažymi K.Chandranas. „Genetinė viruso trajektorija gali būti visai kitokia šiuose kituose nešiotojuose“, – sako jis.
Vis dėlto pandemijos pradžioje audinių fermose buvo užfiksuota atvejų, kai virusas iš gyvūnų buvo perduotas žmonėms – todėl gali būti, kad ir kitų rūšių gyvūnai gali perduoti virusą žmonėms. Dėl šios priežasties mokslininkai turėtų ir toliau stebėti SARS-CoV-2 plitimą tiek tarp žmonių, tiek tarp gyvūnų, nes ateityje neabejotinai gali kilti problemų dėl viruso plitimo gyvūnų tarpe, įspėja mokslininkas.
Probleminių atmainų rizikos mažinimas
Ar galime kaip nors sumažinti naujų probleminių atmainų atsiradimo riziką?
„Turime sumažinti erdvę, kurioje virusas gali replikuotis. Ir tai padarysime skiepydami žmones“, – sako K.Chandranas. Sausio 10 d. duomenimis, pasaulyje apie 4,67 mlrd. žmonių yra gavę bent vieną COVID-19 vakcinos dozę, taigi beveik 40 proc. pasaulio gyventojų yra visiškai neskiepyti, rašo „The New York Times“.
Net jei vakcinos tik iš dalies apsaugotų nuo būsimos atmainos, kaip yra ir omikrono atveju, jos greičiausiai vis tiek sumažintų žmonių tikimybę užsikrėsti ir perduoti virusą. Tačiau skiepijimas geriausiai veiktų kartu su kitomis priemonėmis – tokiomis kaip kaukių devėjimas, atstumo laikymasis ir dažnas testavimas, primena K.Chandranas. Svarbu ir tai, kad, padidinus paskiepytų žmonių skaičių, sumažėtų krūvis sveikatos priežiūros sistemai – nes būtų išvengta ligos komplikacijų, atkreipia dėmesį jis.
Pirmieji įrodymai, sausio 3 d. paskelbti „medRxiv“ duomenų bazėje, rodo, kad nors omikrono atmaina gali išvengti kai kurių vakcinos suformuotų antikūnų, bet kitos vakcinos sukeltos imuninės apsaugos priemonės vis tiek blokuoja sunkios formos ligą. Tyrimas, kuris dar nerecenzuotas, rodo, kad vakcinos sukuria „patvarius atsakus“ iš pagalbinių T ląstelių, kurios suaktyvina organizmo imuninį atsaką pajutusios SARS-CoV-2 – ir T ląstelių žudikių, kurios gali sunaikinti infekuotas ląsteles. Tyrime nustatyta, kad šios T ląstelės pasižymi kryžminiu reaktyvumu ir delta, ir omikron atmainoms, t.y. jos gali atpažinti ir sunaikinti abi viruso versijas. Taip pat šios T ląstelės galėtų apsaugoti nuo galimų būsimų susirūpinimą keliančių atmainų.
Bendrai kalbant, „kai vis daugiau žmonių užsikrečia ir (arba) skiepijasi, ypač kelis kartus, jie įgis didesnį imunitetą, kuris gali būti nukreiptas prieš skirtingas atmainas, – nurodo K.Mossman. – Kai šis bendras imuniteto lygis populiacijose ir visame pasaulyje padidės, bendra SARS-CoV-2 evoliucija greičiausiai sumažės, o pandemija taps endemine“.
Taip pandemija gali ir baigtis – tačiau iki tol greičiausiai turėsime susidurti su naujomis atmainomis.
Parengta pagal „Live Science“.
