Atmosferos mokslininkai Brianas Mapesas ir Wei-Ming Tsai šį atradimą padarė tyrinėdami orų dėsningumus virš Indijos vandenyno – regiono, kuriam, pasak jų, meteorologai neskiria daug dėmesio. Komanda specialiai tyrinėjo lietaus ir vandens garų procesus, vykstančius kiekvieną dieną.
Naujosios struktūros yra susijusios su atmosferos upėmis – gerai ištyrinėtu ir paplitusiu reiškiniu, apimančiu ilgus, plonus koncentruotos drėgmės pliūpsnius, kurie gali tęstis tūkstančius kilometrų. Šios greitai judančios „oro upės“ gali pernešti didžiulį kiekį vandens – ir išlieti jį lietumi.
Komanda teigia, kad atmosferos ežerai prasideda kaip upės, tačiau tam tikru momentu jie susilieja ir suformuoja izoliuotą koncentruotą vandens garų masę. Tada šie „ežerai“ labai lėtai dreifuoja per dangų tose vietose, kur vėjo greitis yra apie nulį.
Jie gali atnešti daug lietaus į žemiau esantį paviršių – jei „ežero“ pavadinimą suprastume pažodžiui, komanda teigia, kad juose telpa pakankamai vandens, kad susidarytų kelių centimetrų gylio ir maždaug 1 000 km pločio bala.
