„Jei pradžioje man būtumėte uždavę tris klausimus, į juos būčiau atsakęs taip, – sakė tyrimo bendraautorius Britų Antarktidos tyrimų tarnybos jūrų biologas Davidas Barnesas. – Kokia bus čia rastos gyvybės įvairovė? Nedidelė. Kiek gausi bus gyvybė? Nelabai. Koks bus jos prieaugis? Labai lėtas. Ir būčiau suklydęs visais klausimais“.
Giliai po Antarktidos ledu, paslėpta nuo Saulės spindulių gali egzistuoti gyvybė – tačiau iki šiol vyravo nuomonė, kad tai – retas atvejis. Kadangi daugumos ekosistemų pagrindą sudaro fotosintetinantys organizmai – pavyzdžiui, augalai ar dumbliai – tokiose tamsiose erdvėse neturėtų būti pakankamai maisto, kad jose būtų galėtų egzistuoti įvairialypė gyvybė.
Tačiau kai 2018 m. Gerhardas Kuhnas ir Rafaelis Gromigas iš Alfredo Wegenerio instituto naudodami verdantį vandenį išgręžė 200 m ledo sluoksnį Ekströmo ledo šelfe, juos nustebino tai, ką pavyko ištraukti iš jūros dugno – iš dar papildomo100 m gylio.
Ledo šelfai dengia 1,6 mln. kvadratinių kilometrų vandenyno plotą – o tai, kas slypi po ledu, gali būti mažiausiai ištirta Žemės povandeninė gyvybės buveinė.
Tokioje tamsioje ir atrodytų nedraugiškoje aplinkoje komanda rado gyvų organizmų fragmentų. Supratęs, kad rado daugiau nei tikėjosi, Didžiosios Britanijos Antarktidos tarnybos sedimentologas Clausas-Dieteris Hillenbrandas rekomendavo jūros dugno mėginį nusiųsti D.Barnesui.
Iš po ledo šelfo ištraukti fragmentai, ištyrus jas mikroskopu, akivaizdžiai priklauso skirtingiems gyvūnams. Iš viso D.Barnesas nustatė 77 skirtingas rūšis – t.y. kur kas daugiau, nei galėjo pagrįstai tikėtis rasti.
„Ar tai kažkoks pokštas?, – prisimena pagalvojęs mokslininkas. – Tai tarsi viso mokslinių projekto pavyzdžiai, tačiau jie paimti tik iš vieno gręžinio!“
Dauguma identifikuotų rūšių buvo samangyviai (smulkūs vandeniniai kolonijiniai gyvūnai, dažniausiai turintys kalcio karbonato skeletus), kurie dažnai atrodo kaip smegenys ar samanos (pavyzdžiui Melicerita obliqua) ir vamzdiniai kirminai (pavyzdžiui, Paralaeospira sicula) bei kiti. „Šis atradimas, kad tokiomis ekstremaliomis sąlygomis egzistuoja tiek daug gyvybės, yra visiška staigmena – ir primena mums, kokia unikali ir ypatinga yra Antarktidos jūrų gyvybė“, – sako D.Barnesas.
Vienas dalykas yra rasti tokią turtingą gyvybę po nuolatine ledo danga, tačiau visai kitas – paaiškinti, kodėl ji ten yra. Teoriškai jūrų gyvybė, ypač filtruotojai – tokie kaip melsvabakterės, kempinės ir medūzos – nutolus nuo atviros jūros turėtų būti vis rečiau sutinkami. Taip yra todėl, kad jie minta dumbliais, kuriems reikia Saulės šviesos – ir todėl buvo manoma, kad tokia gyvybė yra pernelyg jautri atšiauriai -2,2 Celsijaus laipsnių temperatūrai (dėl druskingumo jūros vanduo užšąla žemesnėje nei 0 laipsnių temperatūroje).
Tačiau paaiškėjo, kad šie gyvūnai maitinasi mikroorganizmais – pavyzdžiui, ciliatais ir dinoflagelatais – kuriuos vandenyno srovės atplukdo po ledo šelfu. „Staigmena tame, kad ten jų, pasirodo, patenka pakankamai“, – aiškina mokslininkas.
Žvelgiant į poliarinio kontinentinio šelfo jūros dugno povandenines populiacijas, matyti, kad maisto trūkumas jų neriboja.
Atvirkščiai – jos gauna daug daugiau maisto, nei galėtų suvartoti. Tai gyvūnai, kurie laikosi ant dugno, ir jie neturi stambių kūnų, kurie pasižymėtų energijos reikalaujančiais audiniais. Todėl tokios gyvybės formos gali išgyventi tik iš nedidelio maisto kiekio, kuris juos pasiekia.
„Tai itin lėtas gyvenimas“, – teigia D.Barnesas.
Be to, datavimas radioaktyviąja anglimi rodo, kad šie dugno gyventojai nėra kažkokie Antarktidos šelfų naujokai.
„Nepaisant to, kad yra už 3-9 km nuo artimiausio atviro vandens, gyvybės oazė po ledo šelfu galimai nepertraukiamai egzistuoja beveik 6000 metų“, – pranešime teigia gręžimo projekto vadovas G.Kuhnas. Nors seniausi rasti likučiai buvo 5800 metų senumo, mokslininkai kol kas datavo tik 20 iš šimtų rastų fragmentų. Būsimi duomenys gali persistumti viską dar toliau į praeitį. Tad neaišku tiksliai kiek, bet akivaizdu kad gyvybė čia – beveik izoliuota – egzistuoja jau tūkstantmečius.
„Tai gali būti labiausiai netrikdoma gyvybės buveinė Žemėje“, – apie erdvę tarp jūros dugno ir ledo sako D.Barnesas.
Jis teigia, kad šis netrikdymas gali paaiškinti ekosistemos rūšių įvairovę. Po ledu nėra audrų, potvynių ir gaisrų, todėl visos rūšys, kurios gali išgyventi, turi pakankamai laiko, kad galėtų skleistis visose galimose nišose.
Tačiau mokslininkas pastebi, kad vis dėlto tokios nepaliestos buveinės gali būti vienos pirmųjų, kurios pasiduos žmogaus sukeltai klimato kaitai. Antarktidos ledo šelfams atsitraukus, šios unikalios aplinkos gali būti prarastos.
O prarastos aplinkos niekada nebebus galima atkurti. „Žmonės kalba apie laukinės gamtos atkūrimą, bandymą apsaugoti, – sako D.Barnesas, – bet čia to padaryti neįmanoma“.
Tyrimas gruodžio 20 d. paskelbtas žurnale „Current Biology“.
Parengta pagal „Live Science“.
