Tibeto plynaukštė, kartais vadinama Himalajų plynaukšte, praminta „pasaulio stogu“, nes vidutiniškai yra 4000 m aukštyje virš jūros lygio.
Šis didžiulis plotas, apimantis didžiąją dalį Tibeto, taip pat dalį Kinijos, Indijos, Pakistano ir kelių kitų regiono šalių, paprastai laikomas viena iš paskutiniųjų vietų, kur nuolat gyventi įsitaisė Homo sapiens. Tyrimai rodo, kad per pastaruosius 160 000 metų čia įvairius laikotarpius gyveno įvairių protėvių populiacijos – tačiau spragas tarp jų sunku interpretuoti.
Ar ant „pasaulio stogo“ visada buvo žmonių – ar kiekvienu laikotarpiu čia persikeldavo nauja bendruomenė? Genetikas ir archeologas dabar pasiūlė kitą teoriją, kuri taip pat gerai atitinka turimus ribotus duomenis.
Tyrėjai, atsižvelgdami į archeologinius ir genetinius duomenis, sukūrė du skirtingus šios teritorijos apgyvendinimo modelius: nuolatinį ir išskirstytą laike. Labai svarbu, kad šiuos du modelius galima patikrinti – ir vieną dieną sužinoti, kiek atgal į praeitį siekia šiuolaikinės populiacijos.
Pagal nutrūkstamąjį modelį žmonės epizodiškai lankėsi čia dešimtis tūkstančių metų – kol galiausiai apsistojo maždaug prieš 9000 metų.
Kita vertus, dabartiniai įrodymai taip pat gali patvirtinti nuolatinę kolonizaciją, kuri prasidėjo plynaukštėje prieš 30 000-40 000 metų. Tokiu atveju ilga genetinė linija galėjo perduoti keletą naudingų ypatybių, leidusių gyventi ten, kur yra mažai oro.
Remiantis naujausiais DNR tyrimais, ne anksčiau kaip prieš 46 000 metų Rytų Azijoje įvykusio vienkartinio denisoviečių ir Homo sapiens susikryžminimo metu mūsų rūšiai galėjo būti perduoti genai, reikalingi gyventi tokioje mažai deguonies turinčioje aplinkoje.
„Nors nežinome, ar [denisoviečiai] buvo prisitaikę prie didelio aukščio, kai kurių jų genų perdavimas mums [galėjo] po tūkstančių metų pakeisti mūsų rūšies prisitaikymą prie hipoksijos“, – sako Kalifornijos universiteto antropologas Nicolas Zwynsas. – Man tai skamba kaip fantastiška istorija“.
Tačiau kol kas neaišku, ar tai tikra istorija.
Vien tik archeologiniai duomenys rodo, kad denisoviečiai Tibeto plynaukštėje pirmą kartą pasirodė maždaug prieš 160 000 metų. Tačiau vis dar nežinoma, ar šie ankstyvieji žmonės čia gyveno nuolat, ar lankydavosi tik retkarčiais.
Tas pats pasakytina ir apie mūsų rūšį. Pirmieji archeologiniai H.sapiens radiniai plynaukštėje siekia 40 000 metų, tačiau nuolat apsigyventi šiuolaikiniai žmonės čia galėjo tik po paskutinio ledynmečio, maždaug prieš 11 000 metų.
Atsižvelgiant į didelius archeologinių tyrimų laiko tarpsnius, tiesą greičiausiai pavyks išsiaiškinti tik tada, jei bus įtraukti ir genetiniai duomenys.
Šiandien daugumos šiuolaikinių tibetiečių DNR turi ypatingą EPAS1 geno variaciją, kuri padeda žmonėms ištverti dideliame aukštyje esantį deguonies trūkumą – nes padidina deguonies pernešimą kraujyje.
2010 m. į šiaurę nuo Tibeto plynaukštės esančiuose kalnuose rastas denisoviečių piršto kaulas parodė panašią genetinę savybę. Taigi, ar plokščiakalnyje gyvenę denisoviečiai turėjo panašų haplotipą?
Trumpas atsakymas: galbūt. Tiesiog nesame radę pakankamai denisoviečių palaikų, kad galėtume tai patvirtinti.
Pasak dabartinio straipsnio autorių, naujausi genetiniai tyrimai parodė, kad visi Rytų Azijos gyventojai, įskaitant tibetiečius, turi tuos pačius denisoviečių DNR šablonus.
Tai leidžia manyti, kad genai visame regione atsirado dėl to paties kryžminimosi įvykio, kuris buvo būdingas Rytų Azijos gyventojams ir tikriausiai įvyko prieš 46 000-48 000 metų.
Tik po šio maišymosi H.sapiens pasiekė pasaulio viršūnę – galbūt dėl genų, kuriuos gavo iš žemumose apsigyvenusių denisoviečių.
Tačiau kiek laiko Rytų Azijos gyventojų populiacijoje šie aukštumų genai išliko dominantiniais?
Šiuolaikinių tibetiečių EPAS1 geno haplotipo tyrimai rodo, kad ši ypatybė tapo dominantine kažkada laikotarpyje prieš 2800 ir 18 300 metų.
Tačiau panašu, kad šiuolaikinių tibetiečių ir kinų hanių genetinis išsiskyrimas įvyko prieš 30 000 metų – o tai gali reikšti dar ankstesnį laiką.
Kol nežinome daugiau, šio straipsnio autoriai teigia, kad neturėtume atmesti galimybės, jog H.sapiens nuolat gyveno Tibeto plynaukštėje, dar prieš 40 000 metų.
„Šiuo metu mažos skiriamosios gebos duomenys neleidžia visiškai patvirtinti / atmesti nė vienos iš šių hipotezių, – rašo autoriai. – Tačiau modeliai galėtų sukurti aiškinamąjį pagrindą su aiškiomis archeologinėmis ir genetinėmis prognozėmis tolesniems tyrimams“.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Trends in Ecology & Evolution“.
Parengta pagal „Science Alert“.
